plugins.themes.bootstrap3.article.main65f94db745066

Solveiga Cirtautienė Dalia Vasarienė

Santrauka

Diskusijos apie privačios nuosavybės paskirtį ir jos reikšmę jau daugelį šimtmečių audrino ne vieno filosofo, politiko ar mąstytojo vaizduotę. Šiandien skirtingose valstybėse privačios nuosavybės statusas yra nevienodas. Vienose šalyse įtvirtinta, kad savininko teisių įgyvendinimas privalo būti socialiai orientuotas, kad nuosavybė atlieka tam tikrą socialinį vaidmenį, o savininkas turi tenkinti ne tik savo asmeninius interesus, bet rūpintis, kad jo privati nuosavybė tarnautų viešam interesui. Girdime ir priešingą nuomonę, jog teisė į privačią nuosavybę yra absoliuti, kad ji turi būti saugoma kaip išskirtinis prioritetas.
Lietuvos valstybė nuėjo savo teisės į privačią nuosavybę apsaugos ir gynybos raidos kelią. Valstybės gyvavimo laikotarpiu buvo metų, kai teisė į privačią nuosavybę buvo neigiama, o turtas atimamas iš jo savininkų. Taip pat buvo laikotarpis, kai susigrąžinus valstybingumą teko naujai mokytis įgyvendinti ir ginti savo, kaip savininko, teises bei gerbti svetimą nuosavybę. Šiandien mes girdime daug diskusijų apie teisę į privačią nuosavybę, jos vietą visos tautos ir atskirų individų (savininkų) gyvenime.
Šiame straipsnyje autorės pabandė atskleisti, koks privačiosios nuosavybės ir viešosios nuosavybės santykis Lietuvoje. Pagrindinis šios straipsnio tikslas – atskleisti privačios nuosavybės socialines funkcijas. Autorės siekia išanalizuoti ir apibendrinti, kokią funkciją privačiai nuosavybei priskiria Lietuvos Respublikos Konstitucija, kiti teisės aktai, taip pat konstitucinė jurisprudencija.
Straipsnio pabaigoje autorės pateikia išvadas, jog: 1) šiandien turime pagrindą manyti, kad Lietuvos Respublikos Konstitucija, kiti nacionaliniai teisės aktai, taip pat Lietuvos teisinėje sistemoje galiojantys tarptautiniai teisės aktai sukuria tinkamas teisines prielaidas visapusiškai teisės į privačią nuosavybę apsaugai; 2) Savo ruožtu visi teisės aktai, garantuojantys visapusišką privačios nuosavybės teisės apsaugą, taip pat užtikrina galimybę valstybei siekti, kad privačios nuosavybės teisės įgyvendinimas būtų socialiai orientuotas; 3) Faktas, kad privačios nuosavybės teisė gali būti apribota tik tuomet, kai toks apribojimas yra būtinas tenkinant viešąjį poreikį, taip pat patvirtina teiginį, kad privačios nuosavybės teisė yra socialiai orientuota. Individo laisvės įgyvendinti prigimtinę teisę į privačią nuosavybę ribotumas „neabsoliutumas“ yra nulemtas priešpriešinių valstybės, visuomenės ar bendruomenės poreikių bei teisėtų interesų.

plugins.themes.bootstrap3.article.details65f94db7496ec

Skyrius
Mokslo straipsnis