Kai kurios šiuolaikinio kognityvinio mokslo teorijos teigia, kad žmogaus prote veikia dvi sistemos: sistema, vykdanti greitą intuityvų mąstymą, bei sistema, vadovaujanti lėtam logiškam mąstymui. Būtų galima manyti, kad šių sistemų egzistavimą patikrinti sudėtinga. Šiame straipsnyje pateikiamas būdas palaipsniui patvirtinti šių dviejų sistemų egzistavimą. Pasitelkiamas dviejų sistemų, pasireiškiančių per mentalinių modelių teoriją, principas. Be to, laikantis Carnapo redukcijos idėjos, straipsnyje aprašomos dvi procedūros, kuriomis hipotezė patvirtinama palaipsniui. Viena iš jų tyrinėja, kaip žmogaus protas nagrinėja žmogaus proto veiklą darant išvedimus pagal modus (...) tollendo tollens. Kita hipotezė tyrinėja išvedimus iš griežtosios disjunkcijos su trimis disjunktais. (shrink)

Šiuo metu vykstančio fenomenologinės psichopatologijos atsinaujinimo kontekste straipsnyje pristatoma viena esminių fenomenologinės psichopatologijos prielaidų – poreikis prasmingai inkorporuoti su patologija susidūrusio subjekto potyrius į jo gyvenimo naratyvą. Aptariama, kaip psichozei progresuojant subjektas palaipsniui praranda agentiškumą savo dėmesio bei prasmių kūrimo atžvilgiu. Pasitelkiant W. Gombrowicziaus romaną Kosmosas rekonstruojamas aktyviosios psichozės stadijos epizodas – subjekto dėmesį ir prasmę struktūruojantys centrai įsisteigia tarytum nepriklausomai nuo jo, jų pagrindu besikuriantiems kliedesiams plečiantis tampa vis sunkiau išlaikyti ryšį su supančiu pasauliu. Naratyvo kūrimas tokioje situacijoje pasirodo (...) kaip savigydos pastanga – mėginimas pakitusio patyrimo epizodus prasmingai inkorporuoti atgal į savo agentiškumo sritį. Dėl šios priežasties pabrėžiama, kad psichoterapijoje svarbu ne mėginti pakeisti subjekto naratyvą racionalizuotu terapeuto kuriamu naratyvu, o įtraukti subjektą į kooperatyvų dialogą apie asmeninę jo potyrių prasmę. (shrink)

Henri Bergsono gyvybės kilmės hipotezė vengia pateikti šios problemos sprendimą, visgi filosofas pateikia keletą pasiūlymų. Nuodugnus jo tekstų skaitymas netiesiogiai atskleidžia prielaidą, kad gyvybė žemėje atsirado vykstant natūraliems procesams. Šiame straipsnyje nagrinėjama élan (polėkio) sąvoka bei akcentuojama šios filosofinės sąvokos evoliucija Bergsono mintyje. Élan argumentuotai atskiriamas nuo jo nuolatinio palydovo vital (gyvybiškasis), kadangi siekiama pabrėžti jo nedvasinį aspektą, kuris taikomas tam, ką Bergsonas apibūdino kaip „fiziologinę gyvybę“. Noriu pabrėžti, kad élan turi savo istoriją ir kad neabejotinai buvo akimirka, kuomet élan (...) prasidėjo. Galiausiai argumentacija perkeliama nuo élan istorijos ir kilmės prie gyvybės istorijos ir kilmės. (shrink)

Šiame straipsnyje aptariamas laiko (kāla) suvokimas brahmaniškose, budistų ir džainų mokyklose remiantis pirminiais sanskrito šaltiniais ir kritinėmis studijomis. Tyrimui pasitelkiama kompleksinė – tekstologinė semantinė, hermeneutinė ir lyginamoji – metodologija. Daromos išvados, jog filosofinių mokyklų požiūriai išsiskiria labiausiai šiais klausimais: ar įmanomas dabarties suvokimas? Ar jutiminė dabartis yra momentinė, ar ji turi trukmę? Ar laikas yra objektyvus ir realus, ar tik subjektyvi konstrukcija? Atskleidžiama, jog indų filosofiniuose požiūriuose nėra vienos vyraujančios perspektyvos, principinė polemika vyko tarp budistinės nyāyos bei vaiśeṣikos mokyklų. Tyrimas (...) grindžia išvadą, kad indų filosofijoje laikas suprantamas ne psichologiškai, o epistemologiškai, siejant su patikimo pažinimo ir žinių pagrįstumo klausimais. (shrink)

Hannah Arendt plačiai žinoma kaip filosofė, kuri mėgino reabilituoti senovės graikų politikos sampratą. Remiantis Žmogaus būklės skaitymu, Arendt paprastai laikoma „graikofile“, jai prikišama „Atėnų nostalgija“. Sunku paneigti Arendt simpatijas graikams – ji iš tiesų atsigręžė į atėniečių politikos supratimą, bandydama jame iškristalizuoti kertinius autentiškos politikos elementus. Vis dėlto ši interpretacija yra pernelyg vienpusiška. Didžiausius nuopelnus politikos suvokimo srityje Arendt priskiria ne graikams, o romėnams. Pastarieji žymiai geriau sprendė politikos stabilumo, tęstinumo ir tvarumo problemą. Visą dėmesį sutelkiant į veiksmą, spontaniškumą ir (...) nepaprastus žygdarbius, kyla grėsmė destabilizuoti ir „išcentruoti“ politinės bend­rijos gyvenimą. Romėnai, įvesdami tokias sąvokas kaip tradicija, autoritetas, steigties (įkūrimo) šventumas, teisė (lex), taip pat pabrėždami politinę atleidimo ir pažado reikšmę, atveria graikams svetimą politinės sedimentacijos plotmę. Ši plotmė suteikia būtinus saugiklius, be kurių tvari politinė egzistencija yra neįmanoma. (shrink)

Straipsnyje analizuojamos 2 fenomenologinės prieigos prie gyvūnų gyvenimo antropocentrizmo kritikos kontekste. Pirmoje dalyje apžvelgiamas antropocentrizmo klausimas. Pradedant posthumanistine antropocentrizmo kaip žmogiškojo išskirtinumo ideologijos kritika siūloma fenomenologiniu požiūriu reflektuoti žmogaus antropocentriškumą kaip patirties sąlygą. Antroje dalyje apžvelgiama San Martíno ir Pintos prieiga, kuri, remdamasi Husserlio transcendentalinio ego analize Ideen II, atskleidžia žmonių ir gyvūnų tapatumą egotiškumo, kūniškumo ir prasmės konstitucijos aspektais. Jų pozicija labai svarbi antropocentrizmo kritikoje, tačiau laikoma nepakankama žmonių ir gyvūnų santykių įvairovei reflektuoti. Trečioje dalyje analizuojama Depraz pateikta keturių (...) pakopų empatijos struktūra ir siekiama nustatyti, kokios yra ribinių subjektų – gyvūnų – prieinamumo sąlygos ir ribos. Išskiriamas kūniškumas kaip bendriausias sluoksnis, analizuojama gyvūnų sąmonių prieinamumo, jų patirties supratimo galimybės ir ribos. Galiausiai daroma išvada, kad šios dvi pozicijos gali prisidėti suprantant žmonių ir gyvūnų bendrumo ir skirtumo ribas bei tai, kiek gali būti apribotas antropocentrizmas. (shrink)

According to Seungbae Park, two versions of the pessimistic induction argument against scientific realism, what he calls the "absolute" and "relative" versions, each fail for the same reason. Depending on whether their respective premises refer to distant or recent past theories, either each premise is implausible, or the conclusion does not probably follow from them. I suggest that Park has misconstrued the sort of argument his pessimist interlocutors rely on. When properly recast, the absolute and relative versions of the argument (...) become deductive rather than inductive. The result in each case is an argument that, contra Park, has both a plausible premise and a conclusion that follows from it. (shrink)

Kultūrinių objektyvacijų dinamiką Husserlis įvardija sedimentacijos terminu, kuris apima atrastos prasmės formulavimą materialiose juslinėse išraiškose ir šių pasyviai egzistuojančių reikšmių reaktyvavimą. Šiame straipsnyje analizuojama sedimentacijos samprata susiejant ją su Husserlio apmąstymais apie kultūros krizę. Skirtingai nuo įprastų Husserlio kultūros filosofijos interpretacijų, teigiančių, kad mokslų krizė kyla dėl jų moksliškumo neadekvatumo ir negebėjimo spręsti gyvenimo prasmės problemų, aš teigiu, kad krizė gali būti suprasta kaip sedimentacijos dvilypumo rezultatas. Sedimentacijos ne tik išsaugo žinias, bet ir sukuria iliuziją, kad žinios atkuria pačios save. (...) Husserlis apmąstydamas kultūros krizę nuo teorinės filosofijos gręžiasi į praktinę filosofiją. (shrink)

This article is divided into three sections. In the first and second, I examine Sartorio’s account of the causal structure of the famous Thirsty Traveler thought experiment. I argue that this account does not withstand critical scrutiny. In the third, I turn to a novel kind of moral luck that Sartorio uses the Thirsty Traveler to expose. I expand the scope of my argument to look also at other recently proposed categories of moral luck. I argue that these proposals are (...) overhasty. (shrink)

With its strategic consideration of phenomenal consciousness illusorily seeming to us, illusionism claims to deny phenomenality and thereby obviate the hard problem of consciousness. The problem with illusionism, however, is that, although its thesis appears persuasively simple, it strikes as absurd insofar as the phenomenal illusions themselves also seem as much as phenomenality, keeping no fundamental differences between the two. In short, it reinforces the same phenomenon/issue, i.e., phenomenality, that it claims to deny/avoid. This single absurdity is reflective of its (...) self-refuting nature, and it alone is enough for a rejection of illusionism. However, does illusionism have any reasonable justification to defend itself in the face of the experientially undeniable reality of phenomenal consciousness? This paper attempts to find out if there is any such illusionist justification. (shrink)

Šiame straipsnyje XX amžiaus egzistencializmo kontekste nagrinėjamos mažai žinomų šiuolaikinių Ukrainos rašytojų Valeriano Pidmohylny’o ir Mykhailo Yatskivo novelės. Jos gali būti laikomos kultūriniu reiškiniu, sujungiančiu filosofiją ir literatūrą. Pidmohylny’o novelės visų pirma buvo ryškiai paveiktos XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios Europos filosofų minčių. Todėl panašių motyvų galime ieškoti tiek Pidmohylny’o, tiek ir egzistencialistų, kuriuos paveikė Schopenhauerio, Kierkegaard’o ir Nietzschės idėjos, kūryboje. Be to, autoriai, pasitelkdami kertinių egzistencializmo sąvokų – likimo ir mirties – perspektyvą, nagrinėja Yatskivo noveles. Remiantis retrospektyvia (...) novelių bei XX amžiaus egzistencializmo tematikos analize, Pidmohylny’ą ir Yatskivą galima priskirti egzistencializmo literatūrinei srovei. (shrink)

Šiuo straipsniu naujai persvarstoma viena svarbiausių romantinės meilės teorijų šiuolaikinėje filosofijoje – meilės kaip vienio teorija. Remiantis iš transpersonalinio tyrimo kylančiais pastebėjimais, straipsnyje klausiama, ar nebūtų verta pripažinti, kad meilė neatsiejama nuo stipraus vienio jausmo. Taigi autorius laikosi nuostatos, kurios šiuolaikinėje filosofijoje nesilaiko niekas. Šiame kontekste straipsnyje taip pat glaustai apžvelgiamas vienas iš svarbiausių meilės kaip vienio variantų – vienio su Dievu. Straipsnis baigiamas pasiūlymu, kad, kalbant apie išsipildžiusią meilę, būtų prasmingiau kalbėti apie ryšius, o ne apie santykius.

Straipsnyje tyrinėjamas santykis tarp šiuolaikinio aristotelizmo žmogiškojo klestėjimo sampratos ir dviejų kritinių perspektyvų apie darbą. Prasmingo darbo perspektyva klausia, koks darbas būtų prasmingas, teigdama, kad toks darbas yra būtinas žmonių gerovei. Postdarbo perspektyva teigia, kad geras gyvenimas slypi už darbo ribų ir kad turime siekti darbą ne reformuoti, bet kiek įmanoma labiau išnaikinti. Straipsnyje teigiama, kad šiuolaikinė aristoteliška praktikų ir gero gyvenimo samprata leidžia atsižvelgti į abiejų perspektyvų įžvalgas. Praktikų samprata inkorporuoja prasmingo darbo sampratą, tačiau apima ir įvairias nedarbines veiklas, (...) o, konceptualizuojant gerą gyvenimą kaip praktikų gyvenimą, atsižvelgiama į postdarbo perspektyvos iššūkį konceptualizuoti žmogiškąjį klestėjimą neteikiant prioriteto darbui. Taip šiuolaikinio aristotelizmo gero gyvenimo samprata leidžia reikalauti ir geresnio darbo, ir mažesnio darbo kiekio. (shrink)

Politikoje I 2 Aristotelis pateikia kontroversišką teiginį, kad polis pagal prigimtį turi pirmumą prieš individą. Straipsnyje siekiama rekonstruoti šį teiginį. Pastarojo meto tyrimai siūlo du būdus suprasti prigimtinį pirmenybiškumą Aristotelio veikaluose. Jį galima interpretuoti kaip „egzistencinį pirmumą“ arba kaip „pirmumą būtyje“. Teigiama, kad pirmasis variantas kelia problemų; jis neatveria priimtinos šio teiginio skaitymo Politikoje I 2 perspektyvos. Antroji alternatyva teikia patikimą prieigą prie šios mįslės. Taip pat teigiama, kad šios siūlomos teiginio iš Politikos I 2 (1253a18–27) interpretacijos egzegetinis tikėtinumas dar (...) labiau išauga, jei atkreipiame dėmesį į tai, kad Aristoteliui polis yra tam tikra hilomorfinės visumos rūšis. (shrink)

Straipsnyje tyrinėjamos dvi akrasijos sampratos ir jų santykis su atsakomybės priskyrimu Douglaso Husako baudžiamosios atsakomybės teorijoje. Nuo Platono Protagoro laikų akrasijos problema filosofijoje glaudžiai siejama su moralinio žinojimo klausimu. Pasitelkiant Antikos bei krikščioniškajai etikai itin reikšmingus tekstus, taip pat šiuolaikinius akratiško elgesio tyrinėjimus, straipsnyje išryškinama kita – vidiniu konfliktu paremta akrasijos samprata. Husako teorijoje taikoma akrasijos samprata akcentuoja moralinį žinojimą-nežinojimą. Tačiau jos prielaidų šaltinis yra ne Antika, o šiuolaikiniai moralinės atsakomybės priskyrimo skeptikai, nors paties Husako teorija nėra skeptinė. Darbe išryškinami (...) esminiai Husako teorijos trūkumai. Šie trūkumai atsiremia į Husako akratiško veikėjo sampratą ir kaip tokiam veikėjui priskiriama atsakomybė. Jų nagrinėjimas leidžia parodyti vidiniu konfliktu grįstos akrasijos sampratos pranašumus konstruojant neskeptinę baudžiamosios atsakomybės teoriją. (shrink)

Straipsnyje atskleidžiu tam tikrą pragmatizmo ir egzistencializmo suderinamumą tiesos sampratos aspektu. Siekdamas pagrįsti šį suartėjimą, tyrinėju Jameso pragmatinį metodą ir Nietzschės kritinį požiūrį į „valią tiesai“. Abu mąstytojai stoja prieš absoliučios, fiksuotos ir praktinių individo poreikių nepaisančios tiesos idėją. Atitinkamai, abu jie teigia, kad tiesa, suprantama ikiteoriškai, yra procesas, imanentiškas konkrečiai subjektų gyvenimo patirčiai. Pasitelkdamas pragmatinius ir egzistencialistinius svarstymus, aš kritiškai tyrinėju, kaip šie filosofai kvestionavo tiesą individo kaip veikėjo egzistencijos kontekste.

This article explores two concepts of akrasia and their relation to the ascription of responsibility in Douglas Husak’s theory of criminal responsibility. Ever since Plato’s Protagoras, the problem of akrasia has been tightly related to the issue of moral knowledge. By using influential texts of ancient and Christian ethics, as well as contemporary research on akratic behavior, this article outlines a different conception of akrasia, one that is based on intrapersonal conflict. In his theory, Husak employs the concept of akrasia (...) related to moral knowledge-ignorance, albeit sourcing its presuppositions from contemporary skeptics rather than from ancient philosophy. Yet, Husak’s theory is not skeptical. The article highlights the main drawbacks of this theory. These drawbacks are grounded in Husak’s conception of the akratic agent and the ascription of responsibility to such an agent. Their analysis reveals the advantages of the concept of akrasia based on intrapersonal conflict for constructing a non-skeptical theory of criminal responsibility. (shrink)