Nietzsche kritikuoja religines gamtos (Natur) interpretacijas ir pasisako už „žmonijos natūralizaciją“. Sąvokos „gamta“ ar „prigimtis“ (Natur) Nietzschės darbuose neturi aiškaus, sisteminio apibrėžimo, todėl jų interpretacijos šio filosofo tyrimuose yra prieštaringos. Išryškėja dvi priešingos perspektyvos: Vanessa Lemm gamtą interpretuoja kaip dionisišką chaosą, skatinantį emancipacinį vyraujančių idėjų atmetimą, o Costinas Alamariu – kaip aristokratišką phusis, ugdančią aukštesnius žmogiškuosius tipus. Šiame straipsnyje teigiama, kad šie iš pirmo žvilgsnio prieštaringi požiūriai yra suderinami. Nietzsche pasitelkia gamtos kaip chaoso sampratą kritikuoti antropocentristines pažiūras, pristatydamas gamtos supratimo, (...) atsieto nuo žmogiškos perspektyvos, galimybę. Darbe analizuojama ir kritikuojama Lemm šios koncepcijos iliustracija pasitelkiant lyčių skirtumus. Galiausiai, teigiama, jog Alamariu interpretacija atitinka vėlesnius, Nietzschės tyrinėjimuose dažnai ignoruojamus, pozityvius šio filosofo etinius-politinius siekius, susijusius su aukštesnių žmogiškųjų tipų ugdymu. (shrink)

Straipsnyje analizuojama, ar liudijimo literatūra galėtų papildyti esamą diskusiją dėl žmogaus teisių prigimties. Šiuolaikinės žmogaus teisių teorijos yra susiskirsčiusios į dvi pagrindines grupes – etines ir politines teorijas. Joms būdingas ir skirtingas žmogaus orumo supratimas. Straipsnyje teigiama, kad liudijimo literatūra, dažnai sutelkianti dėmesį į žmogaus orumo klausimą, gali padėti įvertinti etinių ir politinių teorijų pateikiamus argumentus ir taip prisidėti prie esamos diskusijos plėtojimo bei geresnio žmogaus teisių supratimo.

Šiame straipsnyje yra nagrinėjami etiniai atliekų tvarkymo aspektai žiedinės ekonomikos kontekste. Straipsnio autorės siekia papildyti technologinį ir ekonominį atliekų tvarkymo diskursą, kuris vyrauja žiedinėje ekonomikoje, ontologine ir etine santykio su atliekomis analize. Pasitelkiant rūpesčio etiką, straipsnyje akcentuojamas reliacinis santykio su atliekomis aspektas, pagal kurį pirmenybė teikiama dėmesingumui, atsakomybei, kompetencijai, atsakui ir dalyvavimui sprendžiant atliekų problemą. Nagrinėjant penkias rūpesčio pakopas, kurias išskyrė Joan Tronto, straipsnyje analizuojama, kaip etiniai sumetimai gali turėti įtakos individualiems ir kolektyviniams veiksmams žiedinės ekonomikos paradigmoje. Straipsnyje į atliekas (...) žvelgiama kaip į neatskiriamą mūsų moralinio ir etinio kraštovaizdžio dalį ir laikomasi nuostatos, kad tvarios atliekų tvarkymo praktikos siejasi su atsakomybe, kurią turėtų prisiimti tiek atskiri žmonės, tiek verslai, tiek politinės institucijos. (shrink)

Laisvalaikis yra ne tik žmogiškųjų veiklų būtinoji sąlyga, bet ir galutinis jų tikslas. Jis įprastai suvokiamas kaip savitikslė kontempliacijos būsena. Tačiau toks požiūris iškelia klausimą apie visuotinį laisvalaikio prieinamumą. Aristotelio etinės ir politinės teorijos reikalauja, kad laisvalaikis būtų laikomas visuotinai praktikuojamu gyvenimo būdu, tačiau paprastiems žmonėms kontempliatyvusis laisvalaikis atrodo nepraktiškas. Šią problemą galima spręsti iš esmės dviem požiūriais: (a) laisvalaikyje įžvelgiant dvi rūšis arba (b) praplečiant semantinę laisvalaikio sąvokos aprėptį. Tačiau abu šie požiūriai susiduria su tam tikromis problemomis. Siūlau naujai (...) apibrėžti laisvalaikį kaip moralinę-psichologinę sąvoką, derančią su prielaidaujama sielos hexis būsena. Pagal tokį apibrėžimą laisvalaikis būtų traktuojamas kaip kertinė žmogiškoji būklė, atverianti galimybę spręsti visuotinio laisvalaikio prieinamumo problemą. (shrink)

Tekste nagrinėjama gamtos ir mąstymo santykio problema Hegelio Filosofinių mokslų enciklopedijoje (1830). Svarstant gamtinio gyvenimo dialektiškumą ir individo mirties reikšmę dvasios pasirodymui gamtoje, siekiama parodyti, jog dvasia hėgeliškoje spekuliatyvaus mąstymo perspektyvoje iškyla ne tiek peržengdama gamtą kaip savo kitabūtį ir tapdama „gražesne gamta“, įveikusia mirtį. Dvasia veikiau pasirodo kaip negatyvumas ir negalia pačioje gamtoje, kaip begalinė pastarosios mutabilumo potencija. Taip išryškinamas ambivalentiškas gamtos ir mąstymo vienovės pobūdis bei pastarosios natūralizacijos grėsmė.

Huserliška instinktų samprata transformavo intencionalumo sampratą, papildė sąmonės teleologijos koncepciją ir naujai nušvietė iracionalumo ir racionalumo santykio problemą. Šiame straipsnyje Husserlio instinktų fenomenologija analizuojama per sedimentacijos koncepcijos prizmę. Aš teigiu, kad instinktus galima suprasti kaip sedimentaciją, kaip sąmoningumo virsmo nesąmoningumu ir nesąmoningumo transformavimo į sąmoningumą modelį. Instinktų kaip sedimentacijos samprata padeda suprasti, kaip iš kartos į kartą yra išsaugomi ir perduodami įgūdžiai, kaip mūsų sąmoningoje patirtyje veikia nesąmoningi instinktai.

This article examines the notions of subject and nature as well as their relationship in F. W. J. Schelling’s naturephilosophy (Naturphilosophie), primarily based on the contemporary interpretation provided by I. H. Grant. It is explained that naturephilosophy, which treats the subject as produced by nature, and nature itself as absolute productivity, at the same time critically reacts against the inclination of I. Kant’s transcendental idealism to hypostasize the subject by separating it from nature. The article argues that naturephilosophy comes close (...) to materialist logic, according to which, the subject, being the product of nature’s productivity, is one of the nature’s moments, and therefore its pretentions to once and for all define nature are doomed to fail. This indeterminacy is not the effect of epistemological lack, but the ontological condition of nature and its products. (shrink)

Šiame straipsnyje tiriami subtilūs Hobbes’o ir Kanto požiūrių į retoriką ir materializmą skirtumai, žvelgiant į juos platesniame politinės filosofijos kontekste. Nors abu šie filosofai buvo retorikos kritikai, tarp jų požiūrių išryškėja esminių skirtumų. Hobbes’as, būdamas monarchijos šalininkas, paveiktas Lukrecijaus, kritikavo retoriką iš materialistinės, antropologijos perspektyvos. Paradoksalu, tačiau jis pasitelkė retorines strategijas savo naujajame scientia civilis. Kantas, nors ir kritikuodamas tiek Lukrecijaus materializmą, tiek ir retoriką, į savo filosofijos perspektyvą integravo kai kuriuos suderinamus retorinius elementus, visų pirma susijusius su epikūrizmo tradicija. (...) Šiame straipsnyje tiriama, kaip du aptariamieji filosofai traktuoja paradiastole ir kokias pasekmes jų interpretacija turi jų politinei minčiai. Iškeliamas argumentas, kad abu mąstytojai, ieškodami racionalaus pamato politinei tvarkai, savąjį racionalumo sąvokos interpretavimą įtvirtina epikūrietiškame materializme, perkonfigūruodami retorinius elementus taip, kaip būtų patogu jų filosofijai. Straipsnyje išsiaiškinama, kad Kantas yra linkęs į respublikoniškas politines pažiūras; jis siekia kuo labiau padidinti piliečių autonomiją. Tai kategoriškai skiriasi nuo Hobbes’o orientacijos į monarchinę valdymo struktūrą. Šis tyrimas prisideda prie labiau niuansuoto suvokimo apie ankstyvąją Naujųjų laikų politinę mintį bei jos aktualumą šiuolaikinei respublikoniškai bei demokratinei teorijai. (shrink)

Amidst the array of criticisms levied against Kurt Gödel’s ontological proof, the critique by Randolph Rubens Goldman stands out for its unique emphasis on a hitherto overlooked yet pivotal weakness within the proof – its lack of an adequate applied semantics. Goldman’s perspective underscores a significant need: the connection of axioms, definitions, and theorems in the proof with the intended meanings of properties traditionally ascribed to God. However, as Goldman has shown, this attempt poses formidable challenges. The endeavour to establish (...) such a connection renders numerous sentences under the natural language interpretation of the proof meaningless, thus undermining the principle of bivalence. In this article, we analyse different methods to confront this problem. Our final solution is inspired by Bertrand Russell’s theory of definite descriptions: namely, we suggest construing sentences under the natural language interpretation of Gödel’s proof as conjunctions of formulas. In this way, we can eliminate meaningless sentences and uphold the once unsettled principle of bivalence. (shrink)

Straipsnyje siekiama įrodyti, kad nors Dworkino pastanga rasti labiau praktinę patirtį atliepiantį moralinės tiesos supratimą yra pagrįsta, jo tikslas tokį supratimą plėtoti pasiliekant moralės objektyvumo sąvoką yra problemiškas. Straipsnio tikslas – įrodyti, kad reikėtų žengti vienu žingsniu toliau nei Dworkinas ir atsisakyti pačios moralės objektyvumo sąvokos. Kadangi moralės objektyvumas pačia savo samprata oponuoja bet kokiam subjektyvumui, jis yra vidujai nesuderinamas su tokia praktinės tikrovės patirtimi, kokią mes turime kaip asmenys iš pirmojo asmens, subjektiškos, pozicijos. Kitaip tariant, Dworkino siekis peraiškinti moralės (...) objektyvumą kaip kylantį iš pirmojo asmens perspektyvos yra vidujai prieštaringas. Straipsnyje pateikiami argumentai, kodėl ir kaip būtent moralinio tikrumo samprata galėtų žymiai adekvačiau įgyvendinti Dworkino siekį rasti labiau praktinį moralinio sprendinio ir moralinės tiesos supratimą. Ši moralinio tikrumo samprata, kaip alternatyva moraliniam objektyvumui, yra plėtojama remiantis vokiečių filosofo Roberto Spaemanno asmens ontologija. (shrink)

Straipsnyje svarstoma patirties betarpiškumo problema Michelio Henry ir Tomo Sodeikos filosofijoje. Straipsnyje teigiama, kad fenomenologinėje filosofijoje aptinkama deskriptyvumo ir performatyvumo reikalavimų įtampa šių filosofų kūryboje iškyla ypač ryškiai. Abu filosofai patirties betarpiškumą supranta kaip tiesiogiai neapibūdinamą oksimoronišką struktūrą, reikalaujančią iš fenomenologo labai specifinių pastangų ir išradingumo, siekiant ją perteikti skaitytojui. Straipsnyje siekiama išanalizuoti ir palyginti patirties betarpiškumo apmąstymo strategijas aptariamų autorių kūryboje. Abu filosofai, akcentuodami fenomenologijos performatyvumo imperatyvą, susiduria su neišsprendžiama prieštara tarp aprašymu medijuojamos patirties ir neįtarpinamo gyvenimo. Tai verčia (...) kelti klausimą ne tik apie fenomenologijos, bet ir daug bendriau – apie pačios filosofijos ribas. (shrink)

Šiame straipsnyje siekiama ištirti Hegelio hipnozės, kurią jis laiko patologine būsena, suvokimą. Didžioji dalis literatūros, tyrinėjusios Hegelio požiūrį į hipnozę, teigia, kad jo suvokimą paveikė Markizas de Puységuras, hipnozės reiškinio atradėjas. Tačiau šiame straipsnyje tyrinėjama galimybė, kad Hegelio hipnozės suvokimas kyla iš mesmeristo Klugės darbų. Siekdami tai atskleisti, ištirsime Hegelio hipnozės kritiką, kuri daug tiksliau derinasi su Klugės teiginiais apie hipnozę nei su Markizo de Puységuro hipnozės interpretacija.

Tradiciškai inteligibilumas siejamas su racionalumu. Jis taip pat siejamas su prasme bei veikėjo veiksmų suvokimu, kuomet veikėjas sąveikauja konkrečiame kontekste. Šiame straipsnyje analizuojama, kas vyksta tais veikėjo sąveikavimo atvejais, kai inteligibilumas ir prasmė yra atsiejami vienas nuo kito. Dėl šio atsiejimo kiti asmenys klaidingai supranta ar klaidingai interpretuoja asmens veiksmus. Netgi įmanoma, kad ir pats asmuo vėliau nesuvoks, kodėl jis veikė būtent tokiu būdu. Siūlomas paaiškinimas, kad šis ryšys nutraukiamas, kuomet veiksmo procesas, sudarytas iš trijų veiksmo etapų, nėra taisyklingai plėtojamas. (...) Tada kyla nesusipratimų, kurie, būdami tiesiogiai susiję su veiksmu, straipsnyje įvardijami agentiškumo nesusipratimais. Šios rūšies nesusipratimų tyrimas gali būti gyvybiškai svarbus, siekiant suprasti konfliktus, kylančius komunikacijos veiksme bei ieškant abipusio supratimo. (shrink)

Straipsnyje nagrinėjamos McTaggarto paradokso interpretacijos, atsiradusios XX ir XXI a. analitinės laiko filosofijos diskurse. Teigiama, jog tradicinė paradokso interpretacija, aiškinanti, jog metafizika šiam paradoksui nebūtina, yra nepagrįsta, tačiau ji yra itin reikšminga analitinės laiko filosofijos vystymuisi. Siekiant pagrįsti šią poziciją, analizuojami McTaggarto darbai bei remiamasi R. Ingthorssono veikalu McTaggart’s Paradox, siekiant parodyti paradokso autoriaus intenciją. Teigiama, jog, priėmus McTaggarto metafizines prielaidas, paradokso interpretavimo laukas sumažėja, tačiau daugelis problemų, dėl kurių dažnai kritikuojamas samprotavimas, bei nemaža dalis analitinėje laiko filosofijoje atsiradusių nesutarimų (...) yra nesunkiai išsprendžiami. Daroma išvada, jog McTaggarto paradokso interpretavimas įtraukiant metafizines prielaidas ne tik padaro samprotavimą daug aiškesnį, bet kartu parodo metafizikos svarbą analitinei laiko filosofijai. (shrink)

Šis straipsnis naujai interpretuoja mimezės teoriją, pateiktą Platono dialoge Kratilas, tirdamas, kaip kalba veikia kaip atvaizdas, mėgdžiojantis savo objektus. Skirtingai nei didžioji dauguma tyrimų, teigiančių, kad Sokratui nepavyksta suderinti natūralizmo ir konvencionalizmo, šis straipsnis teigia, kad Sokrato pasiūlyta natūralizmo forma pripažįsta susitarimo vaidmenį. Natūralizmas, parodydamas santykį tarp atvaizdų ir originalų, atskleidžia, kad žmonių kalba yra dvilypio pobūdžio. Per instrumentalizmą ir garso simbolizmą Sokratas įsivaizduoja kalbą kaip tobulą instrumentą daiktų formoms imituoti, o skirtumas tarp atvaizdų ir originalų neišvengiamai veda prie klaidų (...) formuojant ir vartojant kasdienę kalbą. Tikrasis mimezės teorijos tikslas yra apginti pažinimo ir kalbos galimybę, oponuojant sofistų tėkmės doktrinai. (shrink)

Nietzsche criticises religious interpretations of nature (Natur) and advocates the ‘naturalisation of humanity’. The various usages of the term ‘nature’ (Natur) have no clear, systematic definition in Nietzsche’s works, which is why the interpretations of this concept in Nietzsche’s studies are controversial. Two opposing perspectives emerge: Vanessa Lemm interprets nature as a Dionysian chaos which promotes an emancipatory rejection of the prevailing ideas, while Costin Alamariu sees it as an aristocratic phusis that fosters higher human types. This article argues that (...) these seemingly contradictory views are compatible. Nietzsche uses the concept of nature as chaos to criticize anthropocentric views, while presenting the possibility of an understanding of nature detached from the human perspective. This paper analyses and criticizes Lemm’s illustration of this concept through sex differences. Finally, it is argued that Alamariu’s interpretation is in line with Nietzsche’s later positive ethico-political aspirations, often ignored in Nietzschean scholarship, concerning the development of higher human types. (shrink)

Leisure is both a necessary precondition for, and the ultimate purpose of, human activities. As such, it is commonly understood as a state of contemplation practiced for its own sake. However, this view raises a problem regarding its universal accessibility. Aristotle’s ethical and political theories demand leisure as a universally embraced way of life, while contemplative leisure appears impractical for common people. There are broadly two approaches to fix this problem: (a) distinguishing leisure of two sorts, and (b) expanding the (...) semantic scope of contemplation. Nevertheless, they both come with certain limitations. I propose redefining leisure as a moral-psychological concept aligned with the allegedly hexis-state of the soul. This redefinition presents leisure as a basic human condition, offering a possible solution to the problem of its universal accessibility. (shrink)

The text discusses the problem of the relationship between nature and thinking in Hegel’s Encyclopaedia of the Philosophical Sciences (1830). By considering the dialectics of natural life and the significance of death of the individual for the emergence of spirit in nature, it is argued that spirit, in the Hegelian perspective of speculative thinking, does not emerge from nature as its otherness, as „a more beautiful nature“ that has overcome death. Rather, it appears as a negativity and impotence in nature (...) itself, as the infinite potential of Nature‘s mutability. This highlights the ambivalent unity of nature and thought and the threat of the naturalisation of each. (shrink)

Husserl’s concept of instincts transformed the concept of intentionality, supplemented the concept of teleology of consciousness, and shed new light on the problem of the relationship between irrationality and rationality. This article analyses Husserl’s phenomenology of instincts through the prism of the concept of sedimentation. I argue that instincts can be understood as sedimentation, as a pattern of the transformation of consciousness into unconsciousness, and the transformation of unconsciousness into consciousness. The concept of instincts as sedimentation helps to understand how (...) skills are preserved and transmitted from generation to generation, and how unconscious instincts work in our conscious experience. (shrink)

This article examines the notions of subject and nature as well as their relationship in F. W. J. Schelling’s naturephilosophy (Naturphilosophie), primarily based on the contemporary interpretation provided by I. H. Grant. It is explained that naturephilosophy, which treats the subject as produced by nature, and nature itself as absolute productivity, at the same time critically reacts against the inclination of I. Kant’s transcendental idealism to hypostasize the subject by separating it from nature. The article argues that naturephilosophy comes close (...) to materialist logic, according to which, the subject, being the product of nature’s productivity, is one of the nature’s moments, and therefore its pretentions to once and for all define nature are doomed to fail. This indeterminacy is not the effect of epistemological lack, but the ontological condition of nature and its products. (shrink)

This article examines the subtle nuances of Hobbes’s and Kant’s perspectives on rhetoric and materialism, contextualising them within the broader framework of political philosophy. Despite both philosophers being critics of rhetoric, their approaches exhibit notable divergences. Hobbes, who advocated for monarchy, criticized rhetoric from the perspective of a materialist anthropology influenced by Lucretius. However, he paradoxically employed rhetorical strategies in his new scientia civilis. Despite critiquing both Lucretian materialism and rhetoric, Kant incorporated certain rhetorical elements compatible with his philosophical framework, (...) particularly in relation to Epicureanism. This study analyses their interpretations of paradiastole and the implications for the political thought. The argument is that both thinkers, in seeking a rational foundation for the political order, anchor their notions of rationality in Epicurean materialism, by reconfiguring rhetorical elements to suit their respective philosophies. The article elucidates Kant’s republican proclivities and his aspiration to maximize the citizens’ autonomy, which contrasts with Hobbes’s monarchical orientation. This research contributes to a more nuanced understanding of the early modern political thought and its relevance to the contemporary republican and democratic theory. (shrink)

This paper argues that although Dworkin’s aim of developing a more practical understanding of moral truth is plausible, his attempt to do that while keeping the concept of moral objectivity remains deeply problematic. Because of its opposition to everything subjective, moral objectivity stands in an inherent conflict with the practical reality that we experience as persons from a first-person perspective; therefore, Dworkin’s attempt to reconceptualize moral objectivity from within a first-person perspective is inherently contradictory. The paper suggests that we should (...) go one step further than Dworkin and give up the concept of moral objectivity altogether. A notion of moral certainty instead of moral objectivity would satisfy Dworkin’s intention of finding a practical conception of moral truth more adequately. A brief preliminary conception of it is developed while invoking the German philosopher Robert Spaemann’s ontology of a person. (shrink)

This article considers the problem of immediacy of experience in the philosophy of Michel Henry and Tomas Sodeika. The article argues that the tension between the requirements of descriptiveness and performativity in phenomenological philosophy emerges particularly vividly in the work of these philosophers. Both philosophers understand the immediacy of experience as an oxymoronic structure that cannot be directly described, requiring very specific efforts and ingenuity from the phenomenologist in order to convey it to the reader. The article analyses and compares (...) the strategies for reflecting on the immediacy of experience in the work of the authors in question. Both philosophers, while emphasising the imperative of performativity in phenomenology, face the intractable contradiction between experience mediated by its description and life that, strictly speaking, cannot be mediated. This raises the question not only about the limitations of phenomenology, but also, more generally, about the limitations of philosophy itself. (shrink)

This paper aims to explore Hegel’s conception of hypnosis, which he considers a pathological state. Much of the literature on Hegel’s views on hypnosis suggests that his conception is influenced by the Marquis de Puységur, the discoverer of this phenomenon. However, this paper explores the possibility that Hegel’s conception of hypnosis originates from the mesmerist Kluge. To show this, we analyse Hegel’s critique of hypnosis, which aligns more closely with Kluge’s proposal on hypnosis than that of Marquis de Puységur.

Traditionally, intelligibility is associated with rationality. It is also associated with the meaning and understanding of the agent’s actions when interacting in a context. What is proposed in this work is an analysis – at the moment in which the agent is interacting – of what happens when intelligibility and meaning are decoupled. It causes a person’s actions to be misunderstood or misinterpreted by others. It is even possible that the same person will not understand, later, why she has acted (...) the way she has. The explanation proposed is that this link is broken when the action process, made up of the three stages of action, is not developed correctly. This results in misunderstandings that, because they are directly related to the action, I have called misunderstandings within agency. The analysis of this kind of misunderstanding could be essential to understanding the conflicts that arise in the communicative act and mutual understanding. (shrink)

This paper discusses the various interpretations of McTaggart’s paradox that have been proposed throughout the 20th and the 21st centuries. It is argued that the traditional interpretation of McTaggart’s paradox, one which states that no metaphysical assumptions are required, is unfounded, but is nevertheless vital to the development of the analytic philosophy of time. To support such a position, various works of McTaggart and R. Ingthorsson are cited, aiming to show the intention of the creator of the paradox. It is (...) argued that if McTaggart’s metaphysical premises are accepted, the potential number of interpretations gets narrowed down; however, it is also shown that many of the critiques and discussions arising from the analytic philosophy of time’s discourse can be relatively easily resolved. It is thus concluded that an interpretation of McTaggart’s paradox that includes his metaphysical premises not only makes the paradox itself less ambiguous, but it also shows the importance of metaphysics to the analytic philosophy of time. (shrink)

This article reinterprets the theory of mimesis in the Cratylus, exploring how language functions as an image that imitates its objects. Contrary to prevailing studies contending that Socrates fails to reconcile naturalism and conventionalism, this article argues that Socrates proposes a form of naturalism that acknowledges the role of convention. This naturalism reveals that human language has a dual nature by demonstrating the relation between images and originals. Through instrumentalism and sound-symbolism, Socrates envisions language as an ideal instrument for imitating (...) the Forms of things, whereas the difference between images and originals leads to inevitable falsehood in the establishment and use of ordinary language. The real purpose of the theory of mimesis is to defend the possibility of knowledge and language by opposing the sophists’ doctrine of flux. (shrink)

Kai kurios šiuolaikinio kognityvinio mokslo teorijos teigia, kad žmogaus prote veikia dvi sistemos: sistema, vykdanti greitą intuityvų mąstymą, bei sistema, vadovaujanti lėtam logiškam mąstymui. Būtų galima manyti, kad šių sistemų egzistavimą patikrinti sudėtinga. Šiame straipsnyje pateikiamas būdas palaipsniui patvirtinti šių dviejų sistemų egzistavimą. Pasitelkiamas dviejų sistemų, pasireiškiančių per mentalinių modelių teoriją, principas. Be to, laikantis Carnapo redukcijos idėjos, straipsnyje aprašomos dvi procedūros, kuriomis hipotezė patvirtinama palaipsniui. Viena iš jų tyrinėja, kaip žmogaus protas nagrinėja žmogaus proto veiklą darant išvedimus pagal modus (...) tollendo tollens. Kita hipotezė tyrinėja išvedimus iš griežtosios disjunkcijos su trimis disjunktais. (shrink)

Šiuo metu vykstančio fenomenologinės psichopatologijos atsinaujinimo kontekste straipsnyje pristatoma viena esminių fenomenologinės psichopatologijos prielaidų – poreikis prasmingai inkorporuoti su patologija susidūrusio subjekto potyrius į jo gyvenimo naratyvą. Aptariama, kaip psichozei progresuojant subjektas palaipsniui praranda agentiškumą savo dėmesio bei prasmių kūrimo atžvilgiu. Pasitelkiant W. Gombrowicziaus romaną Kosmosas rekonstruojamas aktyviosios psichozės stadijos epizodas – subjekto dėmesį ir prasmę struktūruojantys centrai įsisteigia tarytum nepriklausomai nuo jo, jų pagrindu besikuriantiems kliedesiams plečiantis tampa vis sunkiau išlaikyti ryšį su supančiu pasauliu. Naratyvo kūrimas tokioje situacijoje pasirodo (...) kaip savigydos pastanga – mėginimas pakitusio patyrimo epizodus prasmingai inkorporuoti atgal į savo agentiškumo sritį. Dėl šios priežasties pabrėžiama, kad psichoterapijoje svarbu ne mėginti pakeisti subjekto naratyvą racionalizuotu terapeuto kuriamu naratyvu, o įtraukti subjektą į kooperatyvų dialogą apie asmeninę jo potyrių prasmę. (shrink)

Henri Bergsono gyvybės kilmės hipotezė vengia pateikti šios problemos sprendimą, visgi filosofas pateikia keletą pasiūlymų. Nuodugnus jo tekstų skaitymas netiesiogiai atskleidžia prielaidą, kad gyvybė žemėje atsirado vykstant natūraliems procesams. Šiame straipsnyje nagrinėjama élan (polėkio) sąvoka bei akcentuojama šios filosofinės sąvokos evoliucija Bergsono mintyje. Élan argumentuotai atskiriamas nuo jo nuolatinio palydovo vital (gyvybiškasis), kadangi siekiama pabrėžti jo nedvasinį aspektą, kuris taikomas tam, ką Bergsonas apibūdino kaip „fiziologinę gyvybę“. Noriu pabrėžti, kad élan turi savo istoriją ir kad neabejotinai buvo akimirka, kuomet élan (...) prasidėjo. Galiausiai argumentacija perkeliama nuo élan istorijos ir kilmės prie gyvybės istorijos ir kilmės. (shrink)

Šiame straipsnyje aptariamas laiko (kāla) suvokimas brahmaniškose, budistų ir džainų mokyklose remiantis pirminiais sanskrito šaltiniais ir kritinėmis studijomis. Tyrimui pasitelkiama kompleksinė – tekstologinė semantinė, hermeneutinė ir lyginamoji – metodologija. Daromos išvados, jog filosofinių mokyklų požiūriai išsiskiria labiausiai šiais klausimais: ar įmanomas dabarties suvokimas? Ar jutiminė dabartis yra momentinė, ar ji turi trukmę? Ar laikas yra objektyvus ir realus, ar tik subjektyvi konstrukcija? Atskleidžiama, jog indų filosofiniuose požiūriuose nėra vienos vyraujančios perspektyvos, principinė polemika vyko tarp budistinės nyāyos bei vaiśeṣikos mokyklų. Tyrimas (...) grindžia išvadą, kad indų filosofijoje laikas suprantamas ne psichologiškai, o epistemologiškai, siejant su patikimo pažinimo ir žinių pagrįstumo klausimais. (shrink)

Hannah Arendt plačiai žinoma kaip filosofė, kuri mėgino reabilituoti senovės graikų politikos sampratą. Remiantis Žmogaus būklės skaitymu, Arendt paprastai laikoma „graikofile“, jai prikišama „Atėnų nostalgija“. Sunku paneigti Arendt simpatijas graikams – ji iš tiesų atsigręžė į atėniečių politikos supratimą, bandydama jame iškristalizuoti kertinius autentiškos politikos elementus. Vis dėlto ši interpretacija yra pernelyg vienpusiška. Didžiausius nuopelnus politikos suvokimo srityje Arendt priskiria ne graikams, o romėnams. Pastarieji žymiai geriau sprendė politikos stabilumo, tęstinumo ir tvarumo problemą. Visą dėmesį sutelkiant į veiksmą, spontaniškumą ir (...) nepaprastus žygdarbius, kyla grėsmė destabilizuoti ir „išcentruoti“ politinės bend­rijos gyvenimą. Romėnai, įvesdami tokias sąvokas kaip tradicija, autoritetas, steigties (įkūrimo) šventumas, teisė (lex), taip pat pabrėždami politinę atleidimo ir pažado reikšmę, atveria graikams svetimą politinės sedimentacijos plotmę. Ši plotmė suteikia būtinus saugiklius, be kurių tvari politinė egzistencija yra neįmanoma. (shrink)

Straipsnyje analizuojamos 2 fenomenologinės prieigos prie gyvūnų gyvenimo antropocentrizmo kritikos kontekste. Pirmoje dalyje apžvelgiamas antropocentrizmo klausimas. Pradedant posthumanistine antropocentrizmo kaip žmogiškojo išskirtinumo ideologijos kritika siūloma fenomenologiniu požiūriu reflektuoti žmogaus antropocentriškumą kaip patirties sąlygą. Antroje dalyje apžvelgiama San Martíno ir Pintos prieiga, kuri, remdamasi Husserlio transcendentalinio ego analize Ideen II, atskleidžia žmonių ir gyvūnų tapatumą egotiškumo, kūniškumo ir prasmės konstitucijos aspektais. Jų pozicija labai svarbi antropocentrizmo kritikoje, tačiau laikoma nepakankama žmonių ir gyvūnų santykių įvairovei reflektuoti. Trečioje dalyje analizuojama Depraz pateikta keturių (...) pakopų empatijos struktūra ir siekiama nustatyti, kokios yra ribinių subjektų – gyvūnų – prieinamumo sąlygos ir ribos. Išskiriamas kūniškumas kaip bendriausias sluoksnis, analizuojama gyvūnų sąmonių prieinamumo, jų patirties supratimo galimybės ir ribos. Galiausiai daroma išvada, kad šios dvi pozicijos gali prisidėti suprantant žmonių ir gyvūnų bendrumo ir skirtumo ribas bei tai, kiek gali būti apribotas antropocentrizmas. (shrink)

According to Seungbae Park, two versions of the pessimistic induction argument against scientific realism, what he calls the "absolute" and "relative" versions, each fail for the same reason. Depending on whether their respective premises refer to distant or recent past theories, either each premise is implausible, or the conclusion does not probably follow from them. I suggest that Park has misconstrued the sort of argument his pessimist interlocutors rely on. When properly recast, the absolute and relative versions of the argument (...) become deductive rather than inductive. The result in each case is an argument that, contra Park, has both a plausible premise and a conclusion that follows from it. (shrink)

Kultūrinių objektyvacijų dinamiką Husserlis įvardija sedimentacijos terminu, kuris apima atrastos prasmės formulavimą materialiose juslinėse išraiškose ir šių pasyviai egzistuojančių reikšmių reaktyvavimą. Šiame straipsnyje analizuojama sedimentacijos samprata susiejant ją su Husserlio apmąstymais apie kultūros krizę. Skirtingai nuo įprastų Husserlio kultūros filosofijos interpretacijų, teigiančių, kad mokslų krizė kyla dėl jų moksliškumo neadekvatumo ir negebėjimo spręsti gyvenimo prasmės problemų, aš teigiu, kad krizė gali būti suprasta kaip sedimentacijos dvilypumo rezultatas. Sedimentacijos ne tik išsaugo žinias, bet ir sukuria iliuziją, kad žinios atkuria pačios save. (...) Husserlis apmąstydamas kultūros krizę nuo teorinės filosofijos gręžiasi į praktinę filosofiją. (shrink)

Šis straipsnis padalintas į tris dalis. Pirmojoje ir antrojoje dalyse pristatau žinomą Ištroškusio keliautojo mintinį eksperimentą ir analizuoju, kaip Carolina Sartorio aiškina jo kauzalinę struktūrą. Teigiu, kad kruopštesnis nagrinėjimas atveria šio aiškinimo spragas. Trečiojoje dalyje nagrinėju Sartorio siūlomą naują moralinės sėkmės rūšį, kurią, jos manymu, Ištroškusio keliautojo atvejis atskleidžia. Toliau išplečiu argumentacijos lauką apžvelgdamas kitas šiuolaikines moralinės sėkmės kategorijas ir darau išvadą, kad visos jos nepakankamai apgalvotos.

This article is divided into three sections. In the first and second, I examine Sartorio’s account of the causal structure of the famous Thirsty Traveler thought experiment. I argue that this account does not withstand critical scrutiny. In the third, I turn to a novel kind of moral luck that Sartorio uses the Thirsty Traveler to expose. I expand the scope of my argument to look also at other recently proposed categories of moral luck. I argue that these proposals are (...) overhasty. (shrink)

With its strategic consideration of phenomenal consciousness illusorily seeming to us, illusionism claims to deny phenomenality and thereby obviate the hard problem of consciousness. The problem with illusionism, however, is that, although its thesis appears persuasively simple, it strikes as absurd insofar as the phenomenal illusions themselves also seem as much as phenomenality, keeping no fundamental differences between the two. In short, it reinforces the same phenomenon/issue, i.e., phenomenality, that it claims to deny/avoid. This single absurdity is reflective of its (...) self-refuting nature, and it alone is enough for a rejection of illusionism. However, does illusionism have any reasonable justification to defend itself in the face of the experientially undeniable reality of phenomenal consciousness? This paper attempts to find out if there is any such illusionist justification. (shrink)

Šiame straipsnyje XX amžiaus egzistencializmo kontekste nagrinėjamos mažai žinomų šiuolaikinių Ukrainos rašytojų Valeriano Pidmohylny’o ir Mykhailo Yatskivo novelės. Jos gali būti laikomos kultūriniu reiškiniu, sujungiančiu filosofiją ir literatūrą. Pidmohylny’o novelės visų pirma buvo ryškiai paveiktos XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios Europos filosofų minčių. Todėl panašių motyvų galime ieškoti tiek Pidmohylny’o, tiek ir egzistencialistų, kuriuos paveikė Schopenhauerio, Kierkegaard’o ir Nietzschės idėjos, kūryboje. Be to, autoriai, pasitelkdami kertinių egzistencializmo sąvokų – likimo ir mirties – perspektyvą, nagrinėja Yatskivo noveles. Remiantis retrospektyvia (...) novelių bei XX amžiaus egzistencializmo tematikos analize, Pidmohylny’ą ir Yatskivą galima priskirti egzistencializmo literatūrinei srovei. (shrink)

Šiuo straipsniu naujai persvarstoma viena svarbiausių romantinės meilės teorijų šiuolaikinėje filosofijoje – meilės kaip vienio teorija. Remiantis iš transpersonalinio tyrimo kylančiais pastebėjimais, straipsnyje klausiama, ar nebūtų verta pripažinti, kad meilė neatsiejama nuo stipraus vienio jausmo. Taigi autorius laikosi nuostatos, kurios šiuolaikinėje filosofijoje nesilaiko niekas. Šiame kontekste straipsnyje taip pat glaustai apžvelgiamas vienas iš svarbiausių meilės kaip vienio variantų – vienio su Dievu. Straipsnis baigiamas pasiūlymu, kad, kalbant apie išsipildžiusią meilę, būtų prasmingiau kalbėti apie ryšius, o ne apie santykius.

Straipsnyje tyrinėjamas santykis tarp šiuolaikinio aristotelizmo žmogiškojo klestėjimo sampratos ir dviejų kritinių perspektyvų apie darbą. Prasmingo darbo perspektyva klausia, koks darbas būtų prasmingas, teigdama, kad toks darbas yra būtinas žmonių gerovei. Postdarbo perspektyva teigia, kad geras gyvenimas slypi už darbo ribų ir kad turime siekti darbą ne reformuoti, bet kiek įmanoma labiau išnaikinti. Straipsnyje teigiama, kad šiuolaikinė aristoteliška praktikų ir gero gyvenimo samprata leidžia atsižvelgti į abiejų perspektyvų įžvalgas. Praktikų samprata inkorporuoja prasmingo darbo sampratą, tačiau apima ir įvairias nedarbines veiklas, (...) o, konceptualizuojant gerą gyvenimą kaip praktikų gyvenimą, atsižvelgiama į postdarbo perspektyvos iššūkį konceptualizuoti žmogiškąjį klestėjimą neteikiant prioriteto darbui. Taip šiuolaikinio aristotelizmo gero gyvenimo samprata leidžia reikalauti ir geresnio darbo, ir mažesnio darbo kiekio. (shrink)

Politikoje I 2 Aristotelis pateikia kontroversišką teiginį, kad polis pagal prigimtį turi pirmumą prieš individą. Straipsnyje siekiama rekonstruoti šį teiginį. Pastarojo meto tyrimai siūlo du būdus suprasti prigimtinį pirmenybiškumą Aristotelio veikaluose. Jį galima interpretuoti kaip „egzistencinį pirmumą“ arba kaip „pirmumą būtyje“. Teigiama, kad pirmasis variantas kelia problemų; jis neatveria priimtinos šio teiginio skaitymo Politikoje I 2 perspektyvos. Antroji alternatyva teikia patikimą prieigą prie šios mįslės. Taip pat teigiama, kad šios siūlomos teiginio iš Politikos I 2 (1253a18–27) interpretacijos egzegetinis tikėtinumas dar (...) labiau išauga, jei atkreipiame dėmesį į tai, kad Aristoteliui polis yra tam tikra hilomorfinės visumos rūšis. (shrink)

Straipsnyje tyrinėjamos dvi akrasijos sampratos ir jų santykis su atsakomybės priskyrimu Douglaso Husako baudžiamosios atsakomybės teorijoje. Nuo Platono Protagoro laikų akrasijos problema filosofijoje glaudžiai siejama su moralinio žinojimo klausimu. Pasitelkiant Antikos bei krikščioniškajai etikai itin reikšmingus tekstus, taip pat šiuolaikinius akratiško elgesio tyrinėjimus, straipsnyje išryškinama kita – vidiniu konfliktu paremta akrasijos samprata. Husako teorijoje taikoma akrasijos samprata akcentuoja moralinį žinojimą-nežinojimą. Tačiau jos prielaidų šaltinis yra ne Antika, o šiuolaikiniai moralinės atsakomybės priskyrimo skeptikai, nors paties Husako teorija nėra skeptinė. Darbe išryškinami (...) esminiai Husako teorijos trūkumai. Šie trūkumai atsiremia į Husako akratiško veikėjo sampratą ir kaip tokiam veikėjui priskiriama atsakomybė. Jų nagrinėjimas leidžia parodyti vidiniu konfliktu grįstos akrasijos sampratos pranašumus konstruojant neskeptinę baudžiamosios atsakomybės teoriją. (shrink)

Straipsnyje atskleidžiu tam tikrą pragmatizmo ir egzistencializmo suderinamumą tiesos sampratos aspektu. Siekdamas pagrįsti šį suartėjimą, tyrinėju Jameso pragmatinį metodą ir Nietzschės kritinį požiūrį į „valią tiesai“. Abu mąstytojai stoja prieš absoliučios, fiksuotos ir praktinių individo poreikių nepaisančios tiesos idėją. Atitinkamai, abu jie teigia, kad tiesa, suprantama ikiteoriškai, yra procesas, imanentiškas konkrečiai subjektų gyvenimo patirčiai. Pasitelkdamas pragmatinius ir egzistencialistinius svarstymus, aš kritiškai tyrinėju, kaip šie filosofai kvestionavo tiesą individo kaip veikėjo egzistencijos kontekste.

From current cognitive science, some theories propose that the human mind includes two systems: a system leading quick intuitions and a system ruling slow logical reasoning. Given that the systems are in the mind, one might think that their existence is difficult to check. This paper presents a way to gradually confirm the hypothesis about the two systems. It adopts the conception of the two systems as presented by the theory of mental models. Moreover, following Carnap’s proposal of reduction, the (...) paper describes two procedures to incrementally confirm the hypothesis. One of them investigates human performance at inferences in the form of Modus Tollendo Tollens. The other one investigates inferences from an exclusive disjunction having three disjuncts. (shrink)

In the context of the current renewal of phenomenological psychopathology, the article presents one of its fundamental assumptions – the need to meaningfully incorporate experiences of a subject who has encountered pathology into their life narrative. It discusses how, as psychosis progresses, the subject gradually loses agency of their attention and meaning-making. With the help of the novel Cosmos by Witold Gombrowicz, an episode of the active phase of psychosis is reconstructed – in the beginning, the central objects structuring the (...) subject’s attention establish themselves as if independently of the subject. As the delusional system, created on such a basis, expands, it becomes more and more difficult for the subject to preserve the relation with the surrounding world. Creating a narrative in such a situation comes forth as a self-healing effort – an attempt to meaningfully incorporate episodes of altered experience back into one’s realm of agency. For this reason, it is emphasized that, in psychotherapy, it is important not to try to replace the subject’s narrative with a rationalized narrative created by the therapist, but rather to involve the subject in a cooperative dialogue about the personal meaning of their lived experiences. (shrink)

Henri Bergson’s conjectures about the origin of life avoid providing a solution to the problem, and yet he did make some suggestions. A close reading of his texts reveals the philosopher’s implicit assumption of an origin of life on Earth through natural processes. This paper is concerned with the concept of an élan, and focuses on the evolution of this philosophical concept in Bergson’s thought. The argument divides the élan from its constant companion, vital, in order to highlight its non-spiritual (...) aspect which applies to what that Bergson described as “physiological life.” I emphasize that élan has a history, and that there must have been a moment when an élan began. Finally, the argument moves from élan’s history/origin to life’s history/origin. (shrink)

This article discusses the perception of time (kāla) in the Brahmanical, Buddhist and Jain schools on the basis of primary Sanskrit sources and critical studies. The study employs an integral methodology – textual-semantic, hermeneutical and comparative – to approach the study. It concludes that the approaches of the schools diverge most prominently on the following questions: is the perception of present possible? Is the sensible present instantaneous, or does it have duration? Is time objective and real, or is it just (...) a subjective construction? It has been revealed that there is no single dominant perspective in the Indian philosophical approaches, with the principal polemic being between the Buddhist and the Nyāya-Vaiśeṣika schools. The study concludes that, in Indian philosophy, time is understood not psychologically, but epistemologically, in relation to questions of reliable cognition and the validity of knowledge. (shrink)

Hannah Arendt is widely known as a philosopher who attempted to rehabilitate the ancient Greek conception of politics. According to established readings of The Human Condition, Arendt is generally regarded as a ‘Graecophile’ whose thought is underwritten by ‘Athenian nostalgia’. Arendt’s sympathies for the Greeks are hard to deny: she did indeed turn to the Athenian understanding of politics in an attempt to crystallise in it the core elements of authentic politics. However, this interpretation is excessively one-sided. In Arendt’s view, (...) the greatest contribution to the understanding of politics was offered by the Romans, not the Greeks. The Romans were much better at dealing with the problem of stability, continuity and order of politics. In Arendt’s view, an exclusive focus on action, spontaneity and extraordinary deeds threatens to destabilise the life of the political community. By introducing concepts such as tradition, authority, the sacredness of foundation, the law (lex), as well as the political significance of promise and forgiveness, the Romans opened up a dimension of political sedimentation which was alien to the Greeks. Political sedimentation provides safeguards, without which a sustainable political existence would become impossible. (shrink)

This article analyzes two phenomenological approaches to animal life in the context of criticism of anthropocentrism. The first part considers the question of anthropocentrism. Beginning with the posthumanist criticism of anthropocentrism as an ideology of human exceptionalism, the article proposes to reflect human anthropocentricity phenomenologically as a condition of experience. The second part discusses San Martín and Pintos’ approach, which, grounded in Husserl’s analysis of transcendental ego, considers the human-animal relation in terms of egotic subjectivity, corporeality, and the constitution of (...) sense. San Martín and Pintos’ position is very important in the criticism of anthropocentrism, and yet it is considered insufficient when reflecting the diversity of human-animal relations. The third part analyses Depraz’s four-stage structure of empathy and aims to determine the conditions and limits of access to animals as liminal subjects. Corporeality is considered as the most general layer; the accessibility of animal consciousness, the approach to their experience, the possibilities and limits of it are analyzed. Finally, it is concluded that the two positions can contribute to the understanding of the limits of anthropocentrism and its failures. (shrink)

Husserl names the dynamics of cultural objectifications with the term sedimentation, which includes the formulation of the discovered meaning in material sensory expressions and the reactivation of these passively existing meanings. This paper analyzes this concept of sedimentation and places it in the context of Husserl’s thoughts on the crisis of culture. Unlike the usual interpretations of Husserl’s philosophy of culture which state that the crisis of sciences arises from the inadequacy of their ‘scientificity’ and inability to solve the problems (...) of the meaning of life, I argue that the crisis can be understood as the result of the duality of sedimentation. Sedimentations not only preserve knowledge, but also create the illusion that knowledge reproduces itself. When reflecting on the crisis of culture, Husserl turns from theoretical philosophy to practical philosophy. (shrink)

This article analyses little-known short stories of modern Ukrainian writers Valerian Pidmohylny and Mykhailo Yatskiv in the context of the 20th century existentialism. It can be considered as a cultural phenomenon which combines philosophy with literature. Pidmohylny’s short stories were significantly influenced primarily by the ideas of the European philosophers of the late 19th and early 20th centuries. Therefore, we can search for similar motives in the works of Pidmohylny and the existentialists, which developed under the influence of the ideas (...) of Schopenhauer, Kierkegaard, and Nietzsche. Also, the authors consider Yatskiv’s short stories through the prism of the core concepts of existentialism, namely, fate and death. Pidmohylny and Yatskiv can be assigned to existential writers on the basis of retrospective analysis of the themes of their short stories and the thematic areas of 20th century existentialism. (shrink)

This article reconsiders one of the most important theories of romantic love in contemporary philosophy, the theory of love as union. Drawing on observations from transpersonal research, the article raises the question whether it is not worthwhile to accept, at least partially, a strong sense of union in the context of love. Thus the article takes a position that is not taken by anyone in contemporary philosophy. In this context, the article also briefly analyses one of the most important variants (...) of love as union, a union with God. At the end, the suggestion is made that it makes more sense to talk about connections rather than relations in the case of fulfilled love. (shrink)

The paper explores the relation between a contemporary Aristotelian conception of human flourishing and two critical perspectives on work. The meaningful work perspective inquires what kind of work would be meaningful, by arguing that meaningful work is essential for human flourishing. The post-work perspective argues that good life lies outside work and workplaces and calls to eliminate work as much as possible. The paper suggests that it is possible to acknowledge the insights of both perspectives via contemporary Aristotelian notions of (...) practice and human flourishing. The notion of practice incorporates the conception of meaningful work, yet it applies to nonwork activities as well. Conceptualization of human well-being via the notion of practice also responds to the post-work challenge of conceiving human flourishing without prioritizing work over other meaningful activities. In this way, a contemporary Aristotelian conception of human flourishing supports both the need for better work and less work. (shrink)

In Politics I 2 (1253a18–27), Aristotle makes a controversial claim that the polis is prior in nature to the individual. The aim of this article is to reconstruct this thesis. According to recent scholarship, there are two main ways to understand priority in nature in Aristotle. It may be construed as ‘existential priority, or as ‘priority in being’. It is argued that: (a) The first option is problematic; it cannot give us a viable reading of the thesis in Politics I (...) 2. Whereas (b) The second option provides us with a sound approach to the puzzle at hand. Furthermore, it is argued that the exegetical plausibility of the suggested reading of the thesis in Politics I 2 (1253a18–27) may be bolstered if we note that, for Aristotle, the polis is a particular kind of hylomorphic whole. (shrink)

This article explores two concepts of akrasia and their relation to the ascription of responsibility in Douglas Husak’s theory of criminal responsibility. Ever since Plato’s Protagoras, the problem of akrasia has been tightly related to the issue of moral knowledge. By using influential texts of ancient and Christian ethics, as well as contemporary research on akratic behavior, this article outlines a different conception of akrasia, one that is based on intrapersonal conflict. In his theory, Husak employs the concept of akrasia (...) related to moral knowledge-ignorance, albeit sourcing its presuppositions from contemporary skeptics rather than from ancient philosophy. Yet, Husak’s theory is not skeptical. The article highlights the main drawbacks of this theory. These drawbacks are grounded in Husak’s conception of the akratic agent and the ascription of responsibility to such an agent. Their analysis reveals the advantages of the concept of akrasia based on intrapersonal conflict for constructing a non-skeptical theory of criminal responsibility. (shrink)

In this article, I elucidate the ways in which pragmatism and existentialism can be viewed as compatible by focusing on the notion of truth. For this purpose, I explore James’ pragmatic method and Nietzsche’s critical approach to ‘will to truth’ to reveal the notable link between them. Both thinkers react against the idea of truth as absolute, fixed, and indifferent to individuals’ practical needs. Accordingly, they argue that truth, conceived pre-theoretically, is a process immanent to subjects’ concrete experiences of life. (...) I critically examine, through pragmatic and existentialistic considerations, how these philosophers question truth within the framework of the individual’s existence as an acting agent. (shrink)

We investigate the compositional semantics of vague quantified sentences, focusing on sentences such as “All of the students are tall,” where a non-vague quantifier quantifies into a vague predicate. While much work has been done on vagueness in natural language, including the semantics of vague adjectives, little attention has been paid so far to how vagueness interacts with complex sentences. We present an experiment that gathers data on naïve speakers’ interpretation of such sentences after collecting their judgment on the applicability (...) of the vague predicate for each individual in the restrictor. We then compare how three prominent fuzzy logics – Gödel, product, and Łukasiewicz – predict the acceptability of the quantified sentences. Our results indicate that Gödel logic best matches human behavior. We then prove an equivalence between Gödel logic and a probabilistic form of Williamson’s epistemicism for the sentences we have tested, and discuss how our findings inform the broader debate on the semantics of vagueness, particularly between epistemicism and graded-truth approaches. (shrink)