Abstract

Nors fenomenologinė filosofija jau kurį laiką daro įtaką psichoterapeutų darbo metodams, galima teigti, kad pastarieji naudojasi egzistencialistinėmis fenomenologijos traktuotėmis, o štai pirminis, dar Edmundo Husserlio inicijuotas projektas išleidžiamas iš akių. Straipsnyje kaip tik ir užsibrėžiama grįžti prie pastarojo fenomenologijos supratimo, nagrinėjant metodologines psichologijos problemas bei nužymint galimas psichoterapijos perspektyvas. Pirmoje dalyje aptariamos metodologinės ir tipologinės psichoterapijos problemos. Teigiama, kad empirinė psichoterapija neteikia galimybių iš esmės užčiuopti ego struktūros – tikrosios žmogiškojo patyrimo ir atitinkamai psichinių konfliktų erdvės. Sykiu pateikiama fenomenologinė žinojimo traktuotė, psichologinio bet transcendentalinio ego perskyra bei kitos pamatinės, psichoterapijos uždavinius reformuluojančios fenomenologijos temos. Antroje dalyje kaip viena iš galimų fenomenologijos ir psichologijos koreliacijos perspektyvų pateikiama kritinė lyginamoji Sigmundo Freudo sąmonės ir pasąmonės bei „atitinkama“ Husserlioimpresinės ir reproduktyvios sąmonės teorijų analizė, nepamirštant, kad Freudo psichoanalizės jokiu būdu negalima tapatinti su psichoterapija apskritai. Parodoma, kad Husserlio žodynas leidžia naujai konstruktyviai perskaityti Freudo pastabas apie instinktyvaus skatulio teorijos dėsningumus bei represavimo mechanizmą. Trečioje dalyje glaustai suformuluojamos bendros fenomenologinės hermeneutikos rekomendacijos psichoterapeutams. Straipsnyje jokiu būdu neteigiama, kad fenomenologija gali ar turi pakeisti psichoterapiją, tačiau numatoma, kad kaip ir kiekviena teorinė-praktinė disciplina, psichoterapija gali ir turi atrasti fenomenologiją kaip savo atspirties ir plėtotės tašką.Pagrindiniai žodžiai: fenomenologija, psichoterapija, psichologinis ir transcendentalinis ego, instinktyvus skatulys, psichiniai sutrikimai, reproduktyvi sąmonė