Abstract

Straipsnyje teigiama, kad XX a. įvyko perėjimas nuo vienio prie daugio tiek politikos, tiek mokslo, tiek meno, tiek meilės srityse. Šis sąmoningumo pokytis XX a. antroje pusėje nulėmė atsiradimą daugio ontologijos, kuri metė iššūkį Dievo, kaip monarcho, tapatinamo su vieniu sampratai. F. Nietzsches tvirtinimas „Dievas mirė“ reiškia Dievo kaip monarcho mirtį. Teigiama, kad mūsų epochoje Dievo vaizdinys bus gyvybingas tik tada, kai, jį kuriant, bus atsižvelgta į daugio ontologiją. Dievo samprata, atsižvelgianti į daugio ontologiją, yra Dievo kaip hiperžaismių tinklo samprata. Krikščionybės simbolis Švč. Trejybė atitinka daugio Dieve sampratą ir yra Vakarų visuomenių orientacijos į politinį, socialinį, etninį daugį liudijimas.