Abstract

Straipsnyje plėtojama vyksmo ontologija, kuri priešinama substancijos ontologijai. Ji yra dekonstruojama, paliekant akcidencijų žaismę, nesubordinuotą substancijos centrui. Lyginami tironiškas ir demokratiškas žvilgsniai į pasaulį. Pirmasis siejamas su Vakarų metafizine tradicija, kuri tikrovei primeta savo konstruktus, antrasis nieko jai neprimeta, bet pripažįsta daiktų demokratiją. Vyksmo ontologija mąsto pasaulį be stabilaus pagrindo ir teigia nepriežastinę visatą, kurios mąstymo ištakos glūdi D. Hume’o biliardo rutulių žaismėje. Atskleidžiamas Didysis vyksmas kaip visatos atsiradimas. Teigiama, kad dekonstravus substanciją ir palikus laisvą akcidencijų žaismę, priartėjama prie Dievo kaip meilės nervo, kuris myli nieko neužlaikydamas ir nenusavindamas. Remiantis tuo, teigiama nesubstancinė ir netradicinė Dievo samprata. Neužlaikantis ir nieko nenusavinantis gyvenimas yra pavaizduotas V. Krėvės apysakoje „Raganius“. Apysakos pasakojimas vaizduoja turtingus ūkininkus kaip substancijos žmones ir Kazį Gugį kaip nesubstancinį žmogų.