Abstract

Straipsnyje, remiantis Gilles’io Deleuze’o ir Felixo Guattari konceptais, analizuojama natūralaus, į muzikinį kūrinį iš aplinkos netikėtai patenkančio, nemuzikinio, dar kitaip įvardijamo kaip nesuformuoto, garso įtaka multimedijų projektui Sidabro dulkės. Andriaus Šarapovo audiovizualusis projektas yra tarpdisciplininių jungčių paieškos inovatyvi forma, bandymas atskirų meno rūšių savitą kalbėjimą, atskiras istorijas suvesti draugėn. Tai eksperimentas, kuriame kūrėjams svarbu rasti ir savitu būdu išreikšti tai, kas nematoma, nenusakoma, nereprezentuojama, gal tik nujaučiama. Deteritorizacija muzikoje, remiantis nesuformuotu garsu / triukšmu, yra minima G. Deleuze’o ir F. Guattari knygose Kas yra filosofija? bei Tūkstančiai plokštikalnių: kapitalizmas ir šizofrenija ir interpretuota G. Deleuze’o filosofijos tyrėjų. Šiame straipsnyje svarstoma, kaip į multimedijų kompoziciją patekęs netikėtas garsas / triukšmas deteritorizuoja refreną ir kaip nulemia skirtingų meno rūšių „susikabinimą“. Teigiama, kad heterogeninių elementų suartėjimas ir susijungimas įvyksta pirmiausia juos nutolinant, kai atlikėjai reaguoja į atsitiktinį garsą ir kartu yra inspiruojami improvizuoti, ieškoti naujų sankabų. Po to, atsiradusią garsų įvairovę įtraukus į garso redagavimo ir montažo mašiną, muzikiniai garsai susipina su atsitiktiniais, garsas su vaizdu, jie perkuriami, multiplikuojami. Darbinis vaizdas, arba tai, kas yra „už scenos“, analogiškai atsitiktiniam garsui ar triukšmui, yra įtraukiama į kompozicijos redagavimo mašiną. Kompozicijos rezultatą, remiantis tyrimu, lemia ne tik autorius ir kiti kompozicijos kūrėjai, bet ir G. Deleuze’o įvardijamas juodasis pirmtakas.