Abstract

Straipsnyje analizuojami filosofo ir antropologo Edmundo Gendrolio filosofiniai antropologiniai samprotavimai apie þmogaus savivokos, save suvokianèio màstymo raidà. Gendrolis nuosekliai rëmësi socialinës ir kultûrinës antropologijos teorijomis, empiriniais paleoantropologijos tyrinëjimais, etologijos prielaidomis. Straipsnio tikslas yra parodyti Gendrolio filosofiniø antropologiniøsamprotavimø specifiðkumà, iðskiriant jo bendruomeninës abstraktaus màstymo kilmës teorijà, pabrëþiant solidarumo ir kultûros tvermës formø svarbà þmogaus raidai nuo seniausiø Homo erectuslaikø. Straipsnyje parodoma, kad Gendrolis nuosaikiai kritikavo marksistinæ darbo teorijà, zoologináindividualizmà, linijiná evoliucionizmà, filosofinës antropologijos spekuliatyvumà, ir tvirtinama, kadjis savitai, dialektiðkai plëtojo neoevoliucionizmo teorijas, papildytas F. Boaso teorinëmis prielaidomis. Gendrolis atskirai iðskyrë istoriðkumo bei evoliucijos daugialinijiðkumo teorijas, tokiu bûdu siekdamas suformuoti savità sociokultûrinës antropologijos metodologijà ir pasiprieðinti unifikaciniameuropocentrizmui bei kolonializmui.Pagrindiniai þodþiai: filosofinë antropologija, sociokultûrinë antropologija, neoevoliucionizmas,bendruomeniðkumas, darbas, zoologinis individualizmas