Liminalumas Angelos Carter apsakymų rinkinyje Kruvinasis kambarys

Straipsnyje yra nagrinėjama liminalumo, liminalios patirties ir liminalaus personažo tema anglų rašytojos Angelos Carter apsakymų rinkinyje Kruvinasis kambarys, siekiama at­skleisti šiuolaikinio modernaus žmogaus tapatumo problemą, tapatumo transformaciją ir jo kūrimą. Rašytoja apsakymuose panaudoja gerai žinomus mitus ir klasikines pasakas apie Karalių Mėlynbarzdį, Gražuolę ir Pabaisą, Snieguolę, Batuotą Katiną ir Raudonkepuraitę, taip kritikuoja Vakarų hierarchijos ir patriarchalinę ideologijas ir su jomis susijusį binarinį mąstymą; tiria ir dekonstruoja sustabarėjusius Vakarų pasaulio socialinius ir kultūros kodus. Carter kūryba yra labai įvairi ir netelpa į vieno kurio nors žanro rėmus. Carter kūrybos taip pat negalima būtų priskirti vienai literatūrinei srovei: ji naudojo klasikinių pasakų motyvus, mokslinės fantastikos, gotikos ir postmodernizmo, magiškojo realizmo elementus. Vienas iš įdomesnių Carter kūrybos aspektų – liminalumo tema. Personažų liminalumas Carter apsakymuose gali būti traktuojamas kaip šiuolaikinio – modernaus – žmogaus pleišėjanti, skylanti sąmonė, ambivalentiškumas, jo dvasinių ir etinių vertybių sumaištis šiuo­laikiniame prieštaravimų draskomame pasaulyje. Carter apsakymų personažų liminalumas, jų liminali patirtis tam tikra prasme atliepia antro­pologų Arnold’o Van Gennep’o ir Victor’o Turner’io transformacijos ritualą : personažo atsiskyrimą, liminalią, arba perėjimo, būseną ir „agregaciją“, arba naujo tapatumo sukūrimą. Liminalumas apsakymuose atskleidžiamas tiriant vilkolakius, žmones-žvėris, žvėrių užaugintus vaikus ir vampyrus. Liminalios būsenos Carter personažai išgyvena pasąmonėje slypintį amorfiškumo, chaoso, netikrumo jausmą. Kruvinasis kambarys, kaip konkreti vieta ir metafora, įvairiomis formomis egzistuoja visuose rinkinio apsakymuose – tai kambarys, namas arba pilis. Kruvinasis kambarys – tai ta liminali erdvė, kurioje personažas patiria ir smurtą, ir „nušvitimą“ – savotišką transformaciją. Liminalumas apsakymų personažams teikia ne tik jėgą, bet ir kančią. Būdamas dviejų egzistavimo formų, personažas turi abiejų savybių, tačiau negali jų suderinti. Taip pat nė viena egzistavimo forma nėra priimtina kitiems. Jų kančia kaip tik ir kyla iš nesugebėjimo pasiekti vidinę dermę. Kančią kelia ir baimė, kurią jie kelia kitiems, taip pat baimė, siaubas išgyvenami mąstant apie savo būseną. Tokia egzistencija daro personažus pažeidžiamus, todėl jie dažnai renkasi nuošalų gyvenimą. Liminalūs personažai papildo vienas kitą, kad taptų integraliomis, visavertėmis asmenybėmis. Pavyzdžiui, liminali personažė turi tapti labiau animalistinių instinktų valdoma būtybe, o žmogus-žvėris – žmogiškesnis. Abipusė aistra, kurioje nėra hierarchijos, subjekto ir objekto priešpriešos, vieno personažo nuoširdi užuojauta ir meilė kitam taip pat išvaduoja veikėjus iš liminalumo ir kančios būsenos.