Abstract

Straipsnyje aptariama Algio Mickūno kritika Emmanuelio Levino etinės filosofijos atžvilgiu, klausiant, ar radikalia išorybe paremtas mąstymas gali būti laikomas filosofija. Viena vertus, Mickūnas Levino fenomenologijoje įžvelgia spekuliatyvumo momentą, nuo filosofijos vedantį link teologijos. An­tra, jis tvirtina, kad etinis santykis, esminis Levino mąstyme, galiausiai yra dar vienas ontologinis galios diskursas. Ši Mickūno kritika seka iš jo filosofijos sampratos, kuri atpalaiduojama tiek nuo transcenden­cijos mąstymo, tiek nuo Vakarų metafizikos apskritai. Laikomasi nuomonės, kad Levino filosofijoje trans­cendencija nėra tapati spekuliatyviosios teologijos Dievo sampratai. Teigiama, kad Levino filosofijoje ji nurodo į intersubjektyvų santykį, reikalaujantį fenomenologinės prieigos. Autorė gina požiūrį, kad Levi­no etinė metafizika nėra grindžiama galios santykiu, nėra ji ir Vakarų filosofijos atmetimas. Pripažįstant intersubjektyvumo svarbą, Levino filosofijoje veikiau atskleidžiamas gilesnis, etinis, metafizikos prasmės matmuo, taip drauge pagilinant pačią Vakarų filosofiją.