The 1951 Convention Relating to the Status of Refugees and the 1967 Protocol Relating to the Status of Refugees embody fundamental provisions of refugee law. However, since the adoption of these documents the world has changed dramatically and the laws are not developing fast enough in order to catch up with dynamically changing contemporary situations. The application and interpretation of definition of a refugee was developed through traditional practice of Western states, which was influenced by two world wars and the (...) Cold War, when refugees from Africa or Asia were uncommon. The Qualification Directive specifically aims at ensuring that the member states apply common qualification criteria for persons who need international protection in line with the 1951 Convention Relating to the Status of Refugees. The author supports the statement that the Qualification Directive in principle aims at bringing back under the definition of refugee those, who have been left outside of its scope during the last decades as a result of the restrictive interpretation and application of the definition of refugee. (shrink)

In 2011 there are 76 countries of the world still criminalising same-sex sexual acts between consenting adults. In seven of those countries homosexual acts are punishable with death penalty (i.e., Mauritania, Sudan, the northern states of Nigeria, the southern parts of Somalia, Iran, Saudi Arabia, Yemen). Homophobic (transphobic) attitudes are also frequent in many societies. However, the LGBT asylum seekers are frequently left outside the refugee definition due to many refugee qualification problems in LGBT cases. Therefore, in this article the (...) author aims to describe the main refugee qualification problems in LGBT asylum cases (i.e., criminalisation; state protection against non-state persecution; concealment of sexual or gender identity; internal protection) and propose their solutions. Council Directive 2004/83/EC of 29 April 2004 has several important provisions including LGBT asylum seekers into otherwise gender-neutral refugee definition. Today these provisions need to be correctly interpreted and transposed into practice of the Member States. (shrink)

Internal protection alternative (further—IPA) as the element of refugee definition is interpreted very differently in the practice of the State Parties to the 1951 Convention and the 1967 Protocol relating to the Status of Refugees (further—Geneva Convention). Thus it is important to regulate this concept clearly in the EC directive 2004/83/EB (further—Qualification directive) and its coming amendments. The definition of the IPA concept does not contain adequate criteria for assessing the level and effectiveness of protection required, in line with the (...) Geneva Convention and the ECHR, thus allowing Member States to reject claims and return applicants to their country of origin despite the lack of effective protection. Moreover, this concept is defined in a broad and vague manner which creates a risk of diverse recognition practices. (shrink)

Henri Bergsono gyvybės kilmės hipotezė vengia pateikti šios problemos sprendimą, visgi filosofas pateikia keletą pasiūlymų. Nuodugnus jo tekstų skaitymas netiesiogiai atskleidžia prielaidą, kad gyvybė žemėje atsirado vykstant natūraliems procesams. Šiame straipsnyje nagrinėjama élan (polėkio) sąvoka bei akcentuojama šios filosofinės sąvokos evoliucija Bergsono mintyje. Élan argumentuotai atskiriamas nuo jo nuolatinio palydovo vital (gyvybiškasis), kadangi siekiama pabrėžti jo nedvasinį aspektą, kuris taikomas tam, ką Bergsonas apibūdino kaip „fiziologinę gyvybę“. Noriu pabrėžti, kad élan turi savo istoriją ir kad neabejotinai buvo akimirka, kuomet (...) élan prasidėjo. Galiausiai argumentacija perkeliama nuo élan istorijos ir kilmės prie gyvybės istorijos ir kilmės. (shrink)

Hannah Arendt plačiai žinoma kaip filosofė, kuri mėgino reabilituoti senovės graikų politikos sampratą. Remiantis Žmogaus būklės skaitymu, Arendt paprastai laikoma „graikofile“, jai prikišama „Atėnų nostalgija“. Sunku paneigti Arendt simpatijas graikams – ji iš tiesų atsigręžė į atėniečių politikos supratimą, bandydama jame iškristalizuoti kertinius autentiškos politikos elementus. Vis dėlto ši interpretacija yra pernelyg vienpusiška. Didžiausius nuopelnus politikos suvokimo srityje Arendt priskiria ne graikams, o romėnams. Pastarieji žymiai geriau sprendė politikos stabilumo, tęstinumo ir tvarumo problemą. Visą dėmesį sutelkiant į veiksmą, spontaniškumą ir (...) nepaprastus žygdarbius, kyla grėsmė destabilizuoti ir „išcentruoti“ politinės bend­rijos gyvenimą. Romėnai, įvesdami tokias sąvokas kaip tradicija, autoritetas, steigties (įkūrimo) šventumas, teisė (lex), taip pat pabrėždami politinę atleidimo ir pažado reikšmę, atveria graikams svetimą politinės sedimentacijos plotmę. Ši plotmė suteikia būtinus saugiklius, be kurių tvari politinė egzistencija yra neįmanoma. (shrink)

Tekste nagrinėjama vėlyvojo Schellingo Berlyno paskaitose formuluojama patyrimo samprata ir jos reikšmė svarstant mąstymo ir tikrovės santykį. Keliamas klausimas, kokiu mastu jo siūloma moderniosios patyrimo sampratos transformacija gali būti reikšminga užklausiant nūdienos filosofinio diskurso ateities perspektyvą Benjamino ir Agambeno įvardyto „patirties neprieinamumo“ kontekste. Mėginama parodyti, jog, užuot ieškojus patyrimo galimybės pagrindo imanentinėse ar transcendentalinėse subjekto apibrėžtyse, šelingiškoji alternatyva leidžia permąstyti patyrimą iš radikalios ateities perspektyvos. Atskleidžiant ontologinį patyrimo matmenį, jo sąsajas su laisvės klausimu ir paties mąstymo faktiškumo problema, atsiveria galimybė (...) ieškoti patyrimo vietos anapus subjekto–objekto perskyros, anapus betarpiškumo ar juslinio ir objektiško pažinimo. Tai leidžia persvarstyti patyrimo reikšmę metafizikai tiek pokantinės, tiek postidealistinės savimonės perspektyvoje. (shrink)

Šio straipsnio tikslas – bendrais bruožais aptarti reduktyvizmo raišką šiuolaikinėje analitinėje sąmonės, moralės, veiksmo ir priežastingumo filosofijoje bei įvertinti redukcijos strategijų šiose filosofijos šakose panašumus ir skirtumus. Straipsnyje aptariamos šešios reduktyvizmo strategijos – sąvokų sinonimija paremta redukcija, a posteriori tapatybės tezė, analitinis funkcionalizmas, anomalusis monizmas, analizė pasitelkiant pareities sąvoką, konceptualinė analizė be sąvokų sinonimijos – ir konstatuojama, kad skirtingose filosofijos srityse šios strategijos reiškiasi skirtingai, taip pat yra skirtingai kritikuojamos ir interpretuojamos. Straipsnyje mėginama paaiškinti kai kuriuos šių skirtumų ir daroma (...) išvada, kad šiuolaikinėje analitinėje filosofijoje neperspektyvu kalbėti apie reduktyvizmą apskritai, kaip vieną visas sritis apimantį reiškinį, paremtą visas reduktyvistines koncepcijas vienijančiu reduktyvizmo modeliu, forma ar vizija. (shrink)

Straipsnyje analizuojamas vėlyvasis Platono pilietinio dalyvavimo modelis santykyje su šiuolaikine pilietine teorija. Straipsnyje teigiama, kad nors platoniškasis modelis atitinka tokius įprastus pilietinėms teorijoms kriterijus kaip lygybė, autonomija ir įgalinimas, esminė sąvoka norint suprasti šį projektą yra nuosaikumas. Būtent nuosaikumas struktūruoja ir vienija skirtingus šio modelio sudedamuosius elementus (įstatymų valdymas, preambulių įtikinimas, įgalinanti ekonomika ir švietimas) bei paaiškina, kokia yra esminė asmeninė dispozicija norint pasiekti stabilios ir racionalios politinės tvarkos.

Straipsnyje svarstoma galimybė, ar ritmo konceptas, funcionuojantis Gillesio Deleuze’o ir Félixo Guattari tekstuose, negalėtų padėti atsekti minties judėjimo linijų nuo filosofijos link skirtingų meno formų ir atgal. Pradedant nuo dinaminės problemų ir sąvokų kartografijos, kurią kaip tinkamą tokiems minties eksperimentams įžvelgė Anne Sauvagnargues, Jamesas M. Buchananas, Ronaldas Bogue, Stephenas Zepke, šiame tyrime siūloma sąvoka ritmas yra tinkama kaip siejamoji galimų filosofijos ir įvairių menų sankabos jungtis. Ritmas Deleuze’o ir Guattari tekstuose tampa filosofine sąvoka ir įgauna ontologinį statusą, transcenduojantį (...) siauras filosofijos ir meno apibrėžtis. Ji funkcionuoja tarpinėje teritorijoje: tarp minties, garso, žodžio ir vaizdo, meno kūrinio, filosofijos, gyvenimo. Būtent žvelgiant iš tokios ontologinės perspektyvos, ši sąvoka įgauna galią atverti ne horizontaliuosius, o vertikaliuosius, genealoginius meno kaip tapsmo aspektus. (shrink)

Straipsnyje tiriamos dvi XX a. viduryje iðplëtotos funkcionalistinio sàmonës aiðkinimo kryptys: D. Armstrongo ir D. Lewiso analitinis funkcionalizmas ir H. Putnamo komputacinis funkcionalizmas. Siekiamaparodyti, kad ðios dvi kryptys ið esmës sutampa metodologiniu poþiûriu, taèiau jø atstovai suteikiasavøjø teorijø metodologiniam pagrindui skirtingas ontologines interpretacijas. Sutardami, kad fizikinio bûvio ir funkcinio bûvio sàvokos skiriasi, jie nesutaria dël to, ar funkcinio bûvio sàvokà reikialaikyti iðskirianèia atskirà ontologinæ bûviø kategorijà, ar ði sàvoka iðreiðkia tik skirtingà tø paèiø fizikiniø bûviø identifikavimo realiame pasaulyje bûdà. Ðiame (...) nesutarime ið esmës uþsimezga ðiuolaikineisàmonës filosofijai bûdinga kontroversija klausimu: savybiø ontologija turi bûti rekonstruojama intensiniu ar ekstensiniu pagrindu?Pagrindiniai þodþiai: funkcionalizmas, materializmas, ávairiopa realizacija, reduktyvistinës sàmonës teorijos. (shrink)

Funkcinës psichiniø savybiø analizës atveriama jø materialiojo ákûnijimo ávairovës galimybë verèia materialistiná monizmà sàmonës filosofijoje formuluoti ne psichiniø ir fiziniø savybiø tapatumo, bet pirmøjø pareities nuo antrøjø tezæ. Pareities sàvoka sàmonës filosofijoje iðreiðkia minimalius reikalavimus fizikalistinëms teorijoms – paneigus pareities fizikalizmà bûtø paneigtos ir stipresnës fizikalizmoversijos. Straipsnyje tyrinëjama fizikalizmo kritika paremta vadinamuoju kokybiø perkeitimo galimybës argumentu. Parodoma, kad, viena vertus, toks argumentas negali bûti atremtas nuorodomis áempirinius duomenis, nes svarstoma hipotetinë situacija numano jos empiriná nestebimumà; kita vertus, jei svarstoma situacija (...) ið tikrøjø yra galima, tai kokybinës psichinës charakteristikos niekaip nërasusaistytos funkciðkai ar fiziologiðkai apraðomais ryðiais, vadinasi, antireduktyvistinæ iðvadà galima grástisvarstant ne tik atvejus, kai kokybës perkeistos, bet ir kai jø apskritai nëra.Pagrindiniai þodþiai: sàmonës filosofija, fizikalizmas, funkcionalizmas, pareitis, perkeistos kokybës. (shrink)

Starting from 2009, national courts of the EU Member States for the first time gained a “real” right to request the EU Court of Justice for preliminary rulings in asylum matters. First judgments of this Court demonstrate equivocal tendencies: some are blaming the Court for incompetence in asylum matters, others believe that the adoption of authoritative decisions at the European level will assist in developing consistent practice of applying asylum law in the European Union, something that failed at international level (...) due to absence of a single authoritative body to provide guidance on interpretation and application of the 1951 Refugee Convention. Considering that the judgments of the EU Court are part of the EU law, the Member States should develop their national asylum law with due regard being taken to those judgments. By the beginning of 2012, the Court has issued eight judgments on the interpretation of various problematic issues of EU asylum law. This Article analyses the jurisprudence of the EU Court in asylum cases, related to the granting of refugee status and subsidiary protection. It also provides a critical evaluation of those judgments. The main objective of the Article is to familiarise the relevant Lithuanian institutions and lawyers with the first judgments of the EU Court in asylum cases and encourage discussions concerning the application of rules established by the Court in the Lithuanian context. Due to limited size, this Article presents the analysis of two EU Court judgments adopted on interpretation of the 2004 Qualification Directive: Elgafaji v. The Netherlands (2009) dealing with granting of subsidiary protection, and Abdulla and others v. Bundesrepublik Deutschland (2010), dealing with cessation of refugee status. The value of those judgments first of all lies in the guidance they provided to the Member States on such concepts as: protection in a situation of an armed conflict, agents of protection, effectiveness of protection; as well as determination of a relationship between refugee status and subsidiary protection, relationship of the Qualification Directive with the European Convention on Human Rights and Fundamental Freedoms (ECHR), also cessation of protection. Elgafaji decision, while quite liberal with regard to persons seeking international protection, is not so liberally applied in the Member States’ practice and does not in itself guarantee positive outcome of the application of a concrete individual fleeing from an armed conflict, or a liberal approach to granting subsidiary protection in the Member States. Based on Elgafaji judgment it is clear that: Art. 15(b) of the Qualification Directive correspond to Art. 3 ECHR, while Art. 15(c) provides additional protection and in that it expands the Member States’ obligations beyond the ECHR to provide protection to persons fleeing in situations of armed conflict. While not every person arriving from an armed conflict situation would automatically fall under the granting of subsidiary protection, in certain exceptional situations indiscriminate violence may amount to individual threat without invoking personal circumstances. The EU Court departed from the individualisation requirement applied by the European Court of Human Rights in Art. 3 cases and did not also rely on international humanitarian law, by introducing a “sliding scale” formula for establishing an individual threat in armed conflict situation instead. This formula addressed the alleged internal discrepancy between “individual threat” and “indiscriminate violence”. The Abdulla decision brought in the human rights and law enforcement perspectives to the interpretation of cessation clauses, however it represents a rather superficial approach in the context of the analysed concepts (e.g. towards effectiveness of protection provided by the multinational armed forces) and is likely to be incompatible with the latest legislative trends in the EU asylum instruments (e.g. determination of refugee status and subsidiary protection by means of a single procedure) and the recent jurisprudence under the ECHR (e.g. failure to ensure a minimum standard of living may violate the ECHR). (shrink)