Abstract

XX a. septintajame dešimtmetyje Europos šalyse prasidėjo spartūs šeimos ir gimstamumo pokyčiai – santuokų ir gimstamumo mažėjimas bei jų atidėjimas vyreniam amžiui, savanoriškos bevaikystės, kohabitacijos plitimas, nesantuokinių gimimų dažnėjimas bei didėjantis santuokos nestabilumas. D. J. van de Kaa ir R. Lesthaeghe, siekdami apibendrinti demografinių modelių pokyčius, išplėtojo antrojo demografinio perėjimo teoriją. Šiame straipsnyje minėtos teorijos rėmuose aptariami gimstamumo ir šeimos pokyčiai, juos lėmę veiksniai bei tolesnės demografinės raidos perspektyvos