Abstract

Šiame straipsnyje analizuojama, kaip Antanas Maceina interpretuoja Prometėjo mitą teistinio egzistencializmo kontekste ir kaip šioje interpretacijoje pasireiškia jo filosofinių nuostatų poslinkiai. Lyginami Antano Maceinos ir Friedricho Nietzsche’s bei Hanso Georgo Gadamerio apmąstymai apie prometėjišką kultūros tragediją. Maceina Prometėjo mitą interpretuoja kaip tragiškos kultūros prigimties išraišką. Mitai yra suprantami kaip atsikartojanti sąmonės struktūra, kuri aktualizuojasi kiekvienoje kartoje ir asmens būtyje kaip egzistenciniai išgyvenimai ir nuotaikos. Prometėjiškos tragedijos refleksija persmelkia visą Maceinos kūrybą, tačiau galima pastebėti tam tikrus šio mito interpretacijos poslinkius. Pradžioje Prometėjas suvokiamas kaip maištininkas prieš Dievo nustatytą tvarką ir žmogaus kūrybiškumą išaukštinantis herojus, tuo tarpu vėliau jis vis labiau suvokiamas kaip kaltės išgyvenimo simbolis. Ikikariniuose darbuose labiau pabrėžiamas kultūros ir religijos konfliktas, o pokariniuose – kultūros ir gamtos prieštaravimas