Okazionalūs deminutyvai: tipai ir paskirtis kalbiniame akte
Abstract
Neįprasti, arba okazionalūs, deminutyvai pasižymi netipiška daryba, laiko ir erdvės atžvilgiu sporadine vartosena, individualumo ir šnekamosios kalbos atspalviu. Deminutyvas atpažįstamas iš darybos formanto – priesagos. Kita deminutyvo dalis – su pamatiniu žodžiu bendras kamienas. Deminutyvų okazionalumą lemia vienas iš darybos sandų: priesaga, pamatinis žodis arba abiejų darybos sandų santykis. Atsižvelgiant į formą, deminutyvas laikomas okazionaliu, jei padarytas su viena reta priesaga, iš karto su keliomis priesagomis, yra deminutyvinamas kalboje nefunkcionuojantis pamatinis žodis arba įvardis, veiksma-žodis, prieveiksmis, dalelytė, jaustukas, ištiktukas. Okazionalumo požymis atsiranda ir dėl vedinio pamatinio kamieno ir priesagos semantinės nedermės. Pavyzdžiui, daiktavardis įniršisreiškia ‘smarkus įpykimas’, taigi deminutyvo įnirš-iukasleksinė reikšmė disonuoja mažumą, malonumą žyminčiai priesagai -ukas. Pažeistos darybos, okazionalūs deminutyvai turi aiškią komunikacinę paskirtį. Būdami šmaikštūs ir netikėti, jie parodo kalbą kaip neriboto kūrybingumo išraiškos priemonę ir apskritai spalvingesnio komunikavimo galimybę.