Abstract

Straipsnyje aptariami du alternatyvūs žmogiškosios būtybės buvimo būdai: dalyvavimas proto sąvokoje ir dalyvavimas pasaulio įvykyje. Teigiama, kad tradicinė Vakarų filosofija nuo Parmenido ir Platono iki R. Descarteso, I. Kanto ir G. Hegelio gali būti apibūdinama kaip dalyvavimas proto sąvokoje. Šiai tradicijai būdingas siekis pasaulio daiktus pajungti proto sąvokai ir pagal jos projektą perdaryti, keisti pasaulį. Tai nulėmė ekologinę katastrofą. Šią katastrofą galima įveikti tik pakeitus paradigmą ir perėjus prie dalyvavimo pasaulio įvykyje paradigmos. Remiamasi A. Badiou įvykio samprata, kuri priešinama Descarteso įvykio sampratai. Rodoma B. Spinozos monistinės filosofijos svarba mūsų epochai, kurią iš-tiko ekologinė katastrofa. Šiai filosofijai nebūdingas karas tarp daiktų ir minčių, nes ir mintys, ir daiktai yra tą patį Dievą arba Gamtą išreiškiantys atributai, kurie nekonfliktuoja vienas su kitu.