Abstract

Straipsnyje nagrinëjama riba tarp tikrovës ir meninës iðmonës, siekiama nustatyti pastarosios vietàmûsø gyvenamojoje visumoje. Vadovaujamasi fenomenologine perspektyva, kuri papildoma Aristotelio judrios realybës samprata ir Bachtino estetine þiûra. Tai vadinama kultûros fenomenologijos modeliu: pramanas èia traktuojamas kaip fenomenas, kuris átraukiamas á gyvenamàjà visumà, o ði savo ruoþ-tu prapleèiama. Gyvenamosios aplinkos judrumà laiduoja nuolatinis ribø tarp pramano ir tikrovësperkëlimas. Tikrovë suprantama kaip egzistencinë tikslø ir prasmiø visuma, kur savo vietà randa pramanytas herojus, kreipiantis mûsø gyvenimà. Teigiama, kad mes patys tampame savo autorinio kûrinio – gyvenimo – herojais. Tarp mûsø kaip autoriaus ir kaip herojaus skleidþiasi átampa kaip nuolatinisribø perkëlimas. Gyvenimas taptø nejudrus, t. y. nekûrybingas, iðsitrynus ðiai ribai ir susiliejus autoriuibei herojui. Straipsnyje ið kultûros fenomenologijos perspektyvos kalbama ir apie ribas tarp estetinio,etinio ir religinio gyvenamojo pasaulio plotmiø. Nagrinëjamos iðsiplëtusios kûno ribos ðiuolaikiniametechniniø protezø pasaulyje. Atkreipiamas dëmesys á tai, kad kûno iðplëtimas gali reikðti iðkûnijimà, one ákûnijimà. Ákûnijimas, kaip ir átikrovinimas, ádaiktinimas, áribinimas, siejamas su átraukimu á mûsøegzistencinæ siekiø ir prasmiø visumà. Kultûros fenomenologijos kontekste nagrinëjama ir riba tarpgyvenimo bei mirties. Teigiama, kad gyvenimas juo talpesnis, kuo arèiau esame mirties ribos, nes mûsølaikas nukreiptas ir atgal – ne vien pirmyn. Taip laiko ir erdvës ribos gyvenamajame pasaulyje taip patpriklauso nuo mûsø egzistenciniø siekiø. Autorius teigia, kad gyvenimui judrumà garantuoja ribø tarpmàstymo ir gyvenimo puoselëjimas ir nuolatinis plëtimas.Reikðminiai þodþiai: riba, tikrovë, pramanas, menas, gyvenimas, egzistencija, fenomenas, kultûra