Abstract
Straipsnyje keliamas klausimas, ar kritinis pliuralizmas neatveria kelio neribotai meno kūrinio interpretatoriaus laisvei. Interpretacijos laisvės ribų problema nagrinėjama remiantis analitinės estetikos autorių argumentais bei dialogine Hanso-Georgo Gadamerio interpretacijos samprata. Atskleidžiami skirtingi požiūriai į meno kūrinio tapatybę ir su tuo susijusios išvados, kaip, kokiu būdu pats kūrinys gali riboti interpretatoriaus laisvę. Svarstoma, ar skirtingos to paties meno kūrinio interpretacijos negriauna jo tapatybės. Hermeneutinė teisingo supratimo samprata pristatoma kaip atsvara objektyvizmui bei reliatyvizmui.