Abstract

Straipsnyje glaustai aptariama E. Levino etikos kaip pirmosios filosofijos samprata. Parodoma, kadpati etikos galimybë XX ir XXI amþiø sandûroje yra kompromituojama teoriðkai postmodernistiniomàstymo prielaidø, o praktiðkai paties gyvenimo tragiðkø ávykiø. Nepaisant to, E. Levinas ne tik stengësipagrásti etiðko elgesio prasmingumà, bet etiðkumo perspektyvoje performulavo paèios filosofijospamatiná sieká. Jis atkreipë dëmesá á tai, kad iðkiliausi filosofijos klasikai – Platonas, Descartes, Kantas –vienaip ar kitaip nurodë á etiðkumà kaip á filosofavimà apibrëþianèià galutinæ instancijà. Viena opiausiønûdienos þmogaus dvasiniø problemø yra þmogaus autentiðkumo problema. Logiðkai ðià problemàprovokuoja garsioji Descartes’o iðtara ‘cogito ergo sum’. Veido fenomenologijoje atskleisdamas etiniøimperatyvø kilmæ arba, jo paties þodþiais tariant, besiaiðkindamas etikos prasmæ, E. Levinas pagreèiuinurodo ir minëtos problemos sprendimo bûdà. Santykyje su Kitu uþsimezganti atsakomybë,besiskleidþianti þinomais etiniais imperatyvais, daro þmogø ypatingà, nes ðiame subjektyvybës mazgeþmogus yra nepakeièiamas.Reikðminiai þodþiai: protas, laisvë, bûtis, autentiðkumas, gëris