Abstract

Šis straipsnis yra pastanga atskleisti autonaratyvo problematikos plėtojimo kontekstus, pasitelkus užmiršimo fenomeną, kuris suvokiamas kaip ekstremali patirtis, išstumianti savo tapatybę kuriantį „pasakotoją“ į nebylumo sritį, ir kaip „pasakojimo apie save“ šerdis. Atsigręžimas į užmiršimo fenomeną a) paryškina tapatybės problemą ir parodo jos santykį su naratyvine atmintimi bei pačiu pasakojimo judesiu; b) verčia aptarti rašto kaip atminties ir užsimiršimo įrankio sampratą poststruktūralistinio autoriaus ir rašto santykio modelio kontekste, kuriame autorius traktuojamas kaip rašto „ištrinama“, „naikinama“ figūra