Abstract

„Grynojo proto kritikoje“ pristatoma grynosios erdvės problema turėtų būti iš naujo persvarstyta polemikos apie vaizduotės statusą šviesoje. Būtent individuacijos principo analizė, kuri mums leidžia identifikuoti konkrečias ir specifines erdvės ir laiko sąsajas, tampa kriterijumi, galinčiu atskleisti tarp šių dviejų idealių ir apriorinių mūsų vidinės intuicijos sąlygų glūdinčius konstitucinius skirtumus. Fenomenologinis požiūris į vaizduotę atveria erdvės santykį specifinių patirčių atžvilgiu ir praskaidrina originalią įerdvinančios vaizduotės funkciją. Įerdvinanti vaizduotė nuolatos struktūruoja sąmonės koordinaciją ir įgyvendina erdvės organizaciją.Pagrindiniai žodžiai: erdvė, vaizduotė, transcendentalumas, individuacijos principas, įerdvinimas