Abstract

Antrajame svarstomos temos straipsnyje analizuojami bioetinių prieštarų sprendimo būdai, pateikti P. Singerio ir T. Engelhardto teorijose. Abu teoretikai naudoja vienaprincipinę prieigą, laikydamiesi nuostatos, kad užtenka vieno esminio principo nustatant normatyvines bioetikos gaires. P. Singeris, plėtodamas utilitarinę poziciją, kvestionuoja tradicinę asmens sampratą. T. Engelhardtas, pabrėždamas pagarbos autonomijai principą, pasiūlo deontologinę bioetikos versiją. Viena vertus, nagrinėjami autoriai formuluoja aiškias normatyvines gaires, reikalingas sprendžiant bioetines prieštaras. Kita vertus, jų pateikti siūlymai vertintini ypač atsargiai, nes pabrėžiant asmens sampratos reikšmę atmetamos tradicinės medicinos etikos vertybės – geradarybė ir pagarba žmogaus gyvybei. Straipsnyje teigiama, kad aptariamos teorijos, marginalizuodamos labiausiai pažeidžiamas socialines grupes, tokias kaip protiškai neįgalūs asmenys ir maži vaikai, atveria kelią dehumanizuotai ir komercializuotai medicinai. Pagrindiniai žodžiai: bioetika, autonomija, geradarybė, žala, teisingumas