Abstract

Straipsnyje ištirtas sudėtinių grafemų ir jomis žymimų fonemų santykis ankstyvojoje Simono Daukanto leksikografijoje: tai 1838 metais Sankt Peterburge išleisto Simono Daukanto leidinio Epitome Historiae Sacraelietuviškos antraštės ir Ƶodrodys toie kningelieie essontiu żodiù, taip pat Lenkų–lietuvių kalbų žodynas ir Lietuvių–lotynų kalbų žodynas. Nors visi šie darbai parašyti šiaurės žemaičių kretingiškių šnekta, aptariamosios sudėtinės grafemos žodžio kamiene dažniausiai žymi aukštaitišką fonetiką. Dalis grafemų vartojamos viena reikšme. Nustatyta, kad ankstyvojoje Daukanto leksikografijoje sudėtinių grafemų vartojimo dažnumas priklauso nuo žodynėlio pobūdžio. Spausdintame leidinyje sudėtinių grafemų žymiai daugiau. Grafemų dažnumas priklauso ir nuo to, kur vartojamas rašmuo – pirmoje ar antrojoje, labiau sutvarkytoje, darbo dalyje. Skirtingu metu parašytuose žodynėliuose vartotų grafemų analizė leidžia teigti, kad nuo spausdinto iki rankraštinių žodynėlių grafemų vartosena paprastėja. Taigi jų vartojimą lėmė ekstralingvistiniai veiksniai.