Abstract

Puotą galima traktuoti kaip Platono pastangą įteisinti antikinį filosofavimą. Tokia pastanga savo ruožtu numato filosofijos vertybinės sąrangos problemą. Straipsnyje nagrinėjama Puotoje pasakyta Sokrato kalba, kuri interpretuojama kaip bandymas apibrėžti antikinės filosofijos vertybinį profilį. Savąja kalba prisišliedamas prie Puotoje vykstančios diskusijos, Sokratas tarsi tik siekia pasiaiškinti meilės daimono Eroto prigimtį. Tačiau Sokratas susieja Erotą su filosofavimu, o po to kalba iš esmės vien apie paties antikinio filosofavimo prigimtį. Sokrato svarstymai kulminuoja ‘teisingojo kelio’ samprata. Straipsnyje siekiama parodyti, kad vis tobulėjančiais grožio įsikūnijimais nužymėtas ir gėrio troškimo angažuojamas ‘teisingasis kelias’ gali būti interpretuojamas kaip antikinio filosofavimo vertybinių gairių nuoroda. Analizuojant ‘teisingojo kelio’ loginę dinamiką atskleidžiamos paralelės tarp ‘teisingojo kelio’ konstrukcinių ypatybių bei Aristotelio entelechijos sąvokos. Taip pat mėginama parodyti, kad tiek platoniškoji vertybinės filosofijos sąrangos problemos samprata, tiek tos problemos sprendimo specifika yra smarkiai paveiktos to fakto, kad Platonas jau pradeda izoliuoti filosofavimą rašte. Šio fakto rakursu straipsnyje nagrinėjama tiesos sąvokos transformacija. Teigiama, kad tiesa yra vien rašte izoliuoto filosofavimo vidinė normatyvinė gairė. Tačiau Platonui dėl sinkretinio antikinio mąstymo įgūdžių tiesa dar ne tik etiškai dygsniuota, bet, formuluojant tą patį ontologiškai, dar ir susieta su pačia tikrove. Tai suklaidina paskesnę podekartinę filosofiją, kuri, jau būdama visiškai izoliuota vien mąstyme, vis dar naiviai orientuojasi į tikrumą anapus mąstymo. Teigiama, kad prie tokio supainiojimo daugiausia prisidėjo Aristotelis, kuris, sukėlęs iš esmės visą antikinį mąstymą į raštą, vis dar ženklino tą filosofavimą paskesnei filosofijai jau iš principo neprieinamais tikrumo akcentais. Pagrindiniai žodžiai: grožis, gėris, tiesa, teisingasis kelias, nemirtingumas, dorybė, būtis, raštas