Abstract

Straipsnyje analizuojama šiuolaikinėje analitinėje meno filosofijoje daug diskusijų sukėlęs Morriso Weitzo bandymas įrodyti meno apibrėžties neįmanomumą. Tipologizuojami pagrindiniai šio įrodymo argumentai – lingvistinis, demarkacinis, episteminis ir metakritinis. Tvirtinama, kad Weitzo reduktyvistiniai argumentai yra nepakankami meno apibrėžties galimybei paneigti. Ši tezė grindžiama siekiant apginti „tradicinį“ esencializmą – atskleidžiant Clive’o Bello ir Benedetto Croce’s meno sampratų pagrindiniusprincipus. Teigiama, kad Weitzo „panašumo sąlygų“ metodas remiasi per plačiais kriterijais, todėl neiš-sprendžia meno ir ne-meno atskyrimo problemos. Pagrindiniai žodžiai: meno apibrėžtis, analitinė meno filosofija, reduktyvizmas, esencialistinės meno teorijos, Morrisas Weitzas