Abstract

Fenomenologinės filosofijos recepcija Lietuvoje visų pirma galėtų būti siejama su Vosyliaus Sezemano bandymu inkorporuoti Husserlio fenomenologiją į savąją gnoseologijos sistemą. Tačiau tolesnė fenomenologinės filosofijos sklaida Lietuvoje sietina su Heideggerio, o ne su Husserlio filosofijos įtaka. Lietuvoje panašiai kaip ir kitose Europos šalyse fenomenologija buvo suprasta kaip bandymas sukurti grynosios sąmonės doktriną, kuri kaip „griežtas mokslas“ galėtų pagrįsti kitas mokslines disciplinas. Atsisakant moksliškumo fenomenologinė filosofija buvo transformuojama į antropologinę, egzistencinę ir hermeneutinę filosofiją. Antanas Maceina ir Juozas Girnius egzistencinę filosofiją jungė su teistiškai orientuota religijos filosofija. Arvydas Šliogeris, Arūnas Sverdiolas ir Tomas Sodeika interpretuoja fenomenologiją per Heideggerio „egzistencinio mąstymo“ prizmę. Straipsnio tikslas – parodyti, jog fenomenologinės filosofijos interpretacijų įvairovė ne paneigia, bet patvirtina fenomenologinės filosofijos tradicijos egzistavimą Lietuvoje.Pagrindiniai žodžiai: fenomenologija, tradicija, egzistencinis mąstymas, Husserlis, Heideggeris