Abstract

Paprastai modernios vizualumo epochos pradžia siejama su fotografijos atsiradimu XIX amžiuje. Ta-čiau yra pagrindo manyti, kad „vizualinis posūkis“ Vakarų kultūroje prasideda gerokai anksčiau. Vienas svarbesnių tokios transformacijos komponentų yra teatras. Antikinis teatras, iš esmės, visuomet išlaikė savo pirmapradį sakralumo aspektą. Tuo tarpu Baroko teatre stebimas ryškus desakralizacijos momentas, kurį pirmiausia žymi tragedijos žanro pokyčiai . Straipsnyje lyginamos antikinės tragedijos ir W.Benjamino barokinės Trauerspiel sampratos, bei jų santykis su modernybėje nykstančia sakralumo dimensija. Esminiai žodžiai: vizualumas, medija, aura, sakralumas, tragedija, Trauerspiel, teatras.Modernity, as domination of visuality, normally is signified by invention of photography and cinema in 19th century. However, „visual turn“ in Western Europe began much earlier. One of the most important components of such transformation is theatre. Greek and Roman Theatre, essentially, allways maintained primordial aspect of sacredness. But in Baroque Theatre is observed strong moment of desacralization which indicates transformations in the form of tragedy . The article compares Ancient Tragedy and Baroque Trauerspiel, and their relationship with endangered the sacred dimension of modernity. Key words: visuality, media, aura, sacrality, tragedy, Trauerspiel, theatre