Abstract

Straipsnyje analizuojamas Lietuvos partizanų, partizaninio karo, istorijos vaizdavimas keliuose romanuose: Mariaus Ivaškevičiaus Žali, Teodoro Četrausko Tarsi gyventa, Juozo Jasaičio Per sutemas, Petro Venclovo Kartybių taurė – iki dugno, Antano Šileikos Pogrindis, Justino Sajausko Neužmirštami Suvalkijos vardai. Romanai nagrinėjami aktualizuojant Maurice‘o Halbwachso kolektyvinės atminties koncepciją, Haydeno White‘o istorijos diskurso sampratą, Umberto Eco interpretacijos teoriją. Tyrimas atskleidė, kad dauguma autorių renkasi istorinį diskursą, kuris pasakoja, o mažuma – kuris naratyvizuoja. Partizaninio karo kolektyvinė atmintis yra siejama arba su abstrakčiais, arba su konkrečiais partizanais; istorijos diskursas suponuoja įvairias interpretacijas, kurios rodo skirtingas autoriaus, teksto, skaitytojo intencijas.