Šiame straipsnyje XX amžiaus egzistencializmo kontekste nagrinėjamos mažai žinomų šiuolaikinių Ukrainos rašytojų Valeriano Pidmohylny’o ir Mykhailo Yatskivo novelės. Jos gali būti laikomos kultūriniu reiškiniu, sujungiančiu filosofiją ir literatūrą. Pidmohylny’o novelės visų pirma buvo ryškiai paveiktos XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios Europos filosofų minčių. Todėl panašių motyvų galime ieškoti tiek Pidmohylny’o, tiek ir egzistencialistų, kuriuos paveikė Schopenhauerio, Kierkegaard’o ir Nietzschės idėjos, kūryboje. Be to, autoriai, pasitelkdami kertinių egzistencializmo sąvokų – likimo ir mirties – perspektyvą, nagrinėja Yatskivo noveles. Remiantis retrospektyvia (...) novelių bei XX amžiaus egzistencializmo tematikos analize, Pidmohylny’ą ir Yatskivą galima priskirti egzistencializmo literatūrinei srovei. (shrink)

Straipsnyje atskleidžiu tam tikrą pragmatizmo ir egzistencializmo suderinamumą tiesos sampratos aspektu. Siekdamas pagrįsti šį suartėjimą, tyrinėju Jameso pragmatinį metodą ir Nietzschės kritinį požiūrį į „valią tiesai“. Abu mąstytojai stoja prieš absoliučios, fiksuotos ir praktinių individo poreikių nepaisančios tiesos idėją. Atitinkamai, abu jie teigia, kad tiesa, suprantama ikiteoriškai, yra procesas, imanentiškas konkrečiai subjektų gyvenimo patirčiai. Pasitelkdamas pragmatinius ir egzistencialistinius svarstymus, aš kritiškai tyrinėju, kaip šie filosofai kvestionavo tiesą individo kaip veikėjo egzistencijos kontekste.