This article is aimed at representing the approaches of legal theory to the interaction between law and politics and to depict the main national features of the relationship between law and politics. The analysis is based on the adoption of methodology of fundamental work of Mauro Zamboni “Law and Politics”. The adoption of methodology was used only partially, while seeking to identify and clarify the features of static, dynamic and epistemological aspects of the relationship of law and politics in Lithuania. (...) Researchers have faced the problem of a diverse approach to the definitions of law and politics, and it has been resolved by focusing only to the researches representing the standpoint of legal theories. The analysis has led to the findings that there are reasonable grounds to assume that legal content (referring to the “static” aspect of law and politics) in Lithuania is flexible to outgoing politics. This implication is based on 1) the noticeable disproportion of legal regulation in different areas of social life, 2) law-making priority areas determined mostly by the choice of political actors will and 3) through changed execution of legal norms, prefering the forms which could be more cost effective (alternative dispute resolutions) and more suitable for changing social environment. What concerns the “dynamic” aspect of the relation between law and politics, it is implicated that there are backings for both open and closed law making, but at the same time more open legislative features are observed than the closed ones. This tendency is identified in the legislative process, where the help out of non-legal world is applied (using sociology) and the persistence of politicians to access and use the institutes of citizens’ legislative initiative (iniciatives for referendums or other legislative initiatives, the right to petition, etc.) is obvious. The reflection of „epistemological“ aspect of the relationship between law and politics in Lithuanian legal discipline reflects the general trend of international scientific community of law. It is considered to step back from the autonomous legal discipline concepts and in this way the appropriate conditions for incorporation of different categories from other scientific fields are created. On the other hand, a reserved cautious attitude of both researchers and research institutions on the conjunction of law and political science is observed. The interaction between law and economics and business or public relations is still prioritized. (shrink)

Straipsnyje bandoma atsakyti į klausimą, kaip Gilles’o Deleuze’o ir Felixo Guattari geismo samprata atsispindi jų politinėje filosofijoje. Tyrinėjama geismo mašinų ir jų gamybos koncepcija, jų santykis su sociumo struktūra ir kapitalo logika. Savo veikaluose šie du autoriai teigia, kad geismo mašinos kuria materialią revoliucinę energiją, kuri nuolat konfrontuoja tiek su sociumo normomis, tiek su kapitalistine priespauda. Tačiau, pasak jų, tokią energiją sociumas mėgina represuoti, paversti revoliucinį geismą fašistiniu „tvirtos rankos“ geismu, o kapitalas fetišizuoja, suprekina ir pritaiko savo tikslams. Šiame (...) tekste, remiantis tiek Deleuze’o ir Guattari, tiek jų sekėjų tekstais, daroma prielaida, kad geismo mašinos sociumo represijoms ir kapitalistiniam suprekinimui gali priešintis pasirinkdamos atstumtųjų terpėje gimstančias kūrybingas ir radikalias mažosios politikos strategijas. Pagrindiniai žodžiai: geismas, geismo mašinos, sociumas, reakcija, kapitalas, suprekinimas, revoliucija, mažoji politika. Desire and Liberation in Political Philosophy of G. Deleuze and F. Guattari Kasparas Pocius Summary The article analyzes Deleuze and Guattari’s concepts of desire and desiring-machines, their origins and workings in the organized structure of socius and in the capitalist regime as well as the revolutionary strategies and milieus that these desiring-machines engender. Contemporary social critique often distorts the notion of desire while linking it exclusively with capital that forces people to consume identities and commodities. Meanwhile, in the conception of Deleuze and Guattari desire is a material revolutionary energy which constantly aims to confront the norms of both socius and capitalist repressions. Unfortunately, this energy is continually under the threat of being appropriated and inactivated by socius, and it also undergoes the risk of being fetishized and commodified by capital, which makes desire serve its aims of seeking profit and extracting surplus value. Desiring-machines attempt to break through to the other side of socius and capital, the former of which is decoded and deterritorialized, whereas the latter is too limited to deal with desire as an absolute limit of socius. Capital is unable to commodify potential revolutionary energy or to absorb it in another way. However, in the structure of socius active and creative desire may be reversed into reactionary fascist desire of hierarchy, exploitation, humiliation, slavery and death. The molar order of socius is distinguished by a clear structure and hierarchy where individuals have fixed identities. However, capital tries to demolish those structures and deterritorialize socius by following the desiring-machines. The discipline, laws and norms are substituted by the flexible axiomatic of capitalism, which can adjust itself to the demands of desire or regenerate to the former repressive forms of command. Such milieu gives rise to a single monolithic molar class. Therefore, today the conflict lies not between the capitalist class and the working class but between the class and those who are outside the class – minor people, creating minor politics in molecular milieu. There is a paradox in the conception of minor politics by Deleuze and Guattari. Although this kind of politics originates in the space that is oppressed by socius and capital, however such space can become highly active, creative and radical. Desire as a material basis for creativity becomes a powerful revolutionary potential. Minor politics is based not on identification or representation of somebody’s interests, but on permanent creativity. This politics emerges within the milieu of mutual communication and intellect as well as uncommodified affectivity and sexuality and it embodies revolutionary desire in everyday practices of self-valorization. Keywords: desire, desiring-machines, socius, reaction, capital, commodification, revolution, minor politics. (shrink)

Hannah Arendt plačiai žinoma kaip filosofė, kuri mėgino reabilituoti senovės graikų politikos sampratą. Remiantis Žmogaus būklės skaitymu, Arendt paprastai laikoma „graikofile“, jai prikišama „Atėnų nostalgija“. Sunku paneigti Arendt simpatijas graikams – ji iš tiesų atsigręžė į atėniečių politikos supratimą, bandydama jame iškristalizuoti kertinius autentiškos politikos elementus. Vis dėlto ši interpretacija yra pernelyg vienpusiška. Didžiausius nuopelnus politikos suvokimo srityje Arendt priskiria ne graikams, o romėnams. Pastarieji žymiai geriau sprendė politikos stabilumo, tęstinumo ir tvarumo problemą. Visą dėmesį (...) sutelkiant į veiksmą, spontaniškumą ir nepaprastus žygdarbius, kyla grėsmė destabilizuoti ir „išcentruoti“ politinės bend­rijos gyvenimą. Romėnai, įvesdami tokias sąvokas kaip tradicija, autoritetas, steigties (įkūrimo) šventumas, teisė (lex), taip pat pabrėždami politinę atleidimo ir pažado reikšmę, atveria graikams svetimą politinės sedimentacijos plotmę. Ši plotmė suteikia būtinus saugiklius, be kurių tvari politinė egzistencija yra neįmanoma. (shrink)

Socialinė politika vaidina svarbų vaidmenį formuojant žmonių gyvenimus. Siekiame išsiaiškinti, kaip posovietinė pertvarka socialinės politikos srityje keičia šiuolaikinėje Lietuvoje gyvenančių žmonių gyvenimo eigą. Siekiant šio tikslo, straipsnyje naudojama L. Leiseringo ir R. Walkerio (1998) pasiūlyta „gyvenimo eigos politikos“ analizės schema. Analizė rodo, kad Lietuva iš savo autoritarinės praeities paveldėjo stiprius gyvenimo eigos struktūravimo, integracijos ir normų formavimo mechanizmus. Vis dėlto šie mechanizmai silpsta arba yra adaptuojami prie šiuolaikinio socialinio, ekonominio ir politinio konteksto. Dėl to šiuolaikinę Lietuvą galima priskirti (...) pofordistiniam gyvenimo eigos režimui, kuris pasižymi gyvenimo eigos destandartizacija, depolitizacija ir didesniu socialinės politikos institucijų lankstumu. Perėjimas prie šio gyvenimo eigos režimo mūsų šalyje įvyko vėliau, palyginti su kitomis Vakarų Europos šalimis. Dabartinį gyvenimo eigos politikos režimą Lietuvoje taip pat galima apibūdinti kaip silpnai integruotą „segmentuoto saugumo“ modelį, kuriam būdingas atotrūkis tarp tų, kurie dalyvauja socialinio draudimo sistemoje, ir tų, kurie yra už jos ribų. (shrink)

Straipsnyje svarstomas laiko išsišakojimo į tris modusus klausimas, kuris aktualus klasikinėje filosofijoje, fenomenologijoje, literatūroje, struktūruojamas kino mene ir modernaus kino filosofijoje. Straipsnyje tiriamos kelios šio laiko išsišakojimo įvaizdinimo ir jo filosofinio reflektavimo trajektorijos: Tarkovskio įvaizdintas laikas, apokaliptinis laikas bei jo virsmas į laiko kristalus Deleuze’o modernaus kino filosofijoje.

Tekste nagrinėjama vėlyvojo Schellingo Berlyno paskaitose formuluojama patyrimo samprata ir jos reikšmė svarstant mąstymo ir tikrovės santykį. Keliamas klausimas, kokiu mastu jo siūloma moderniosios patyrimo sampratos transformacija gali būti reikšminga užklausiant nūdienos filosofinio diskurso ateities perspektyvą Benjamino ir Agambeno įvardyto „patirties neprieinamumo“ kontekste. Mėginama parodyti, jog, užuot ieškojus patyrimo galimybės pagrindo imanentinėse ar transcendentalinėse subjekto apibrėžtyse, šelingiškoji alternatyva leidžia permąstyti patyrimą iš radikalios ateities perspektyvos. Atskleidžiant ontologinį patyrimo matmenį, jo sąsajas su laisvės klausimu ir paties mąstymo faktiškumo problema, atsiveria galimybė (...) ieškoti patyrimo vietos anapus subjekto–objekto perskyros, anapus betarpiškumo ar juslinio ir objektiško pažinimo. Tai leidžia persvarstyti patyrimo reikšmę metafizikai tiek pokantinės, tiek postidealistinės savimonės perspektyvoje. (shrink)

Šiame straipsnyje nagrinėjamos teorinės bei praktinės mediacijos taikymo prielaidos sprendžiant administracinius ginčus Lietuvoje. Remiantis mokslininkų darbais, teisės aktuose įtvirtintomis nuostatomis, administracinių teismų praktika vertinama, ar Lietuvoje galėtų būti taikoma mediacija, sprendžiant administracinius ginčus, ar šiuo metu egzistuojančiame teisiniame reguliavime galima pastebėti taikaus administracinių ginčų sprendimo galimybes. Straipsnyje pirmiausia akcentuojama galimybė kilusį administracinį ginčą išspręsti taikiai taikant mediaciją, t. y. suderinant skirtingus, konkuruojančius interesus, todėl būtent taikaus administracinių ginčų išsprendimo prielaidų ir buvo ieškoma analizuojant mokslininkų darbus, teisės aktus bei (...) teismų praktiką. Šiame darbe remiantis atliktu tyrimu vertinama, kokie administraciniai ginčai ir tarp kokių subjektų galėtų būti sprendžiami taikant mediaciją. (shrink)

Straipsnyje apžvelgiama mokslinė konferencija „(Post)tiesa ir žinojimas filosofiniu, sociologiniu ir komunikaciniu požiūriu“, įvykusi Lietuvos mokslų akademijoje. Kon­ ferencijoje nagrinėtos temos: tiesa ir posttiesa Rusijoje, žmogaus tapatumas medijo­ se, tiesos problema Martino Heideggerio filosofijoje, techninės posttiesos galimybės sąlygos, pedagogika (post)tiesos sąlygomis, nesutarimo etika ir diplomatija bei racio­ nalumų įvairovė, politinis veikimas posttiesos sąlygomis, politinis ethos, posttiesos apraiškos medijose ir propagandoje, sąmokslo teorijos ir posttiesos santykis, taip pat analizuota posttiesos būklė per žaidimo fenomenologijos prizmę ir kt. Straipsnyje ap­ tariamos pagrindinės konferencijos (...) pranešėjų mintys, su kai kuriomis jų polemizuoja­ ma, apžvelgiami svarbesni diskusijų momentai. (shrink)

Straipsnyje tyrinėjamas santykis tarp šiuolaikinio aristotelizmo žmogiškojo klestėjimo sampratos ir dviejų kritinių perspektyvų apie darbą. Prasmingo darbo perspektyva klausia, koks darbas būtų prasmingas, teigdama, kad toks darbas yra būtinas žmonių gerovei. Postdarbo perspektyva teigia, kad geras gyvenimas slypi už darbo ribų ir kad turime siekti darbą ne reformuoti, bet kiek įmanoma labiau išnaikinti. Straipsnyje teigiama, kad šiuolaikinė aristoteliška praktikų ir gero gyvenimo samprata leidžia atsižvelgti į abiejų perspektyvų įžvalgas. Praktikų samprata inkorporuoja prasmingo darbo sampratą, tačiau apima ir įvairias nedarbines (...) veiklas, o, konceptualizuojant gerą gyvenimą kaip praktikų gyvenimą, atsižvelgiama į postdarbo perspektyvos iššūkį konceptualizuoti žmogiškąjį klestėjimą neteikiant prioriteto darbui. Taip šiuolaikinio aristotelizmo gero gyvenimo samprata leidžia reikalauti ir geresnio darbo, ir mažesnio darbo kiekio. (shrink)

Dialogo filosofijos mąstytojų Rosenzweig‘o ir Levino darbų esmė – mirties bedugnės ir asmens tapatumo santykis. Rosenzweig‘as niekį laiko galutiniu kantiškojo mąstymo tašku. Mirtis, kaip egzistencinis niekio patyrimas, buvo laikoma kiekvieno žmogaus realybe sudėtingu amžių sandūros laikotarpiu. Rosenzweig‘ui niekis buvo atspirties taškas, permąstant ir siekiant išsaugoti asmens tapatumą. Asmens tapatumas apsaugo nuo niekio, tačiau jis taip pat yra atviras pokyčiams. Savo ankstyvuosiuose tekstuose Levinas daro panašias prielaidas, laikydamas Buvimą asmens tapatumo pradžia. Levinas plėtojo dialektinę fenomenologiją pradėdamas nuo mirties. Asmens tapatumas (...) traktuojamas kaip hipostazė, tačiau Levino darbe „Totalité et Infini“ įvyksta svarbus lūžis – jame asmens tapatumo šaltiniu laikomas troškimas. Buvimas tampa dėmesio centru kaip antroji elementale pusė, o asmens tapatumas suvokiamas kaip atsiskyrimas. (shrink)

Straipsnyje analizuojamos Karsavino Eurazijos ir simfoninės asmenybės teorijos ir jų įtaka asmeniniam Karsavino likimui, jo sofiologinėms mesianistinėms nuostatoms. Aptariama svarbiausių filosofinių Karsavino idėjų genezė: gyvo religingumo ir bendrojo religinio fondo, gnostinės pleromos interpretacijos, Šv. Trejybės dialektika ir jos santykis su N. Kuziečio filosofija, simfoninės asmenybės teorija. Pagrindinis teiginys apie Karsavino ir Kuziečio filosofijų skirtumą yra pagrįstas kristologiniais Karsavino argumentais apie Kuziečio filosofijos nepakankamumą aiškinant Dievo kaip Possest eksplikacijos ir komplikacijos problematiką. Karsavinas, remdamasis ortodoksiniais kristologiniais teiginiais, simfoninės asmenybės bei ideokratijos (...) teorija bei tipologine, istoriosofine civilizacijų klasifikacija, pagrindžia kairiąją Eurazijos sąjūdžio ideologiją, kuri išliko aktuali ir šiandienos Rusijos politinei situacijai. Straipsnyje parodomos lietuviškosios filosofijos ir Karsavino samprotavimų paralelės ir keliamas klausimas dėl Eurazijos ideologijos nesvarstymo tarpukario Lietuvoje. Straipsnio pabaigoje grįžtama prie filosofinio Karsavino apsisprendimo, saikingų, asmeninių mesianistinių jo nuostatų ir sokratiško likimo tardymų, įkalinimo Abezės lageryje laikotarpiu. Pagrindiniai žodžiai: gyvasis religingumas, simfoninė asmenybė, panteizmas, gnoticizmas, mesianizmas. Historiosophical Messianism of L. Karsavin and the Idea of Eurasia Gintautas Mažeikis Summary The historiosophical and messianistic ideas of L. Karsavin and his ideology of left Eurasia were based on the theological and gnostic symbolism of the early 20th century, F. Schelling’s philosophy of Myth and Universality, Vl. Solovjov’s Philosophy of Universality, Mystics of Christology, the Orthodox understanding of Saint Trinity, typological theory of civilizations. At the beginning of his mediaeval researches Karsavin investigated sacral events in rural areas in the 17th–18th centuries, especially in Italy, magic activities and popular beliefs in Christian Saints, based on uncritical, natural, live religious feelings and spontaneous faith. He maintained live religious faith to be the background for the significance and utility of all canonical religious rules and churches. These ideas are similar to the French school of Annales and to the M. Bakhtin’s theory of Carnival issues of the Mediaeval tradition of laughter. However, Karsavin re lated his consideration of spontaneous hierophany to the gnostic tradition of Divine Pleroma. It is important to them in order to interpret the philosophy of Nicolaus Cusanus, especially his conception of God as Possest and a permanent and contradictory process of explicatio and complicatio. On the basis of Cusanus’ philosophy, Karsavin developed his personal idea of dialectics of Saint Trinity as a union of Divine personalities. Karsavin maintained that the conception of Cusanus is insufficient because Cusanus didn’t explain the role of Christ in the full reunification of sinful human beings with God. By Karsavin, Cusanus avoided pantheistic tendencies and therefore couldn’t develop the theory of divination of personality. On the contrary, Karsavin develops the idea of divination of oneself in his theory of Symphonic personality. Every personality is a form of free solution and responsibility, love and self-sacrifice. Therefore, the personality develops itself from an autonomous individual into the personality as a family, the personality as a nation, as a state, and finally the personality transforms into a cosmic human being, or Adam Kadmon. The hierarchic growth of personality, his ontology presupposes his essential responsibility for the development of nation, state, culture and civilization. It was the basis of Karsavin’s messianism. The nation or culture couldn’t be developed in the necessary direction, towards divinity, without creative and self-sacrificing activity of the individual. The hierarchical conception of the world personality presupposes the ideocratic form of government. The idea of the ideocratic power makes Karsavin’s political considerations similar to the Soviet system of power. Karsavin from 1925 until 1929 was the leader of the left wing of the Eurasia movement which was located in Paris. He initiated and supported a dialog with Bolsheviks’ representatives. However, Karsavin strongly criticized communism and Bolsheviks from the Orthodox point of view. Karsavin was a deep believer and couldn’t support the destruction of churches by the Soviet regime. However, today it is possible to say that Karsavin’s political visions are very similar to the modern Vl. Putins’ regime in contemporary Russia. Eurasia and Symphonic Personality ideas became important motives for Karsavin’s coming to Lithuania in 1928. However, after arrival he didn’t participate in any political movement and developed his civilization ideas, the conception of ideocratic power and Symphonic Personality there. In the Lithuanian period, he becomes closer to the Russian Orthodox tradition of Old Believers and its ideas of self-sacrifice to populace. Karsavin didn’t emigrate from Lithuania in the threat of Soviet occupation. On the contrary, he spread his ideas of Symphonic Personality, dialectics of Trinity, self-sacrificing after the War and even in the concentration camp in Abeze until his death in 1952. Keywords: live religions, Symphonic Personality, pantheism, gnosticism, messianism. -size: 11pt;">. (shrink)

Straipsnio tikslas – atskleisti įrankio (Zeug) ir technikos (Technik) skirtumą M. Heideggerio technikos filosofijoje. Analizuojami skirtumai nurodo pasaulio konstitucijos problematiką. Dasein santykį su įrankiu M. Heideggeris pristatė kaip parankų (Zuhandenheit), o štai santykį su technika įvardijo priešingai. Technika, kylanti iš gamtos mokslų, susaistytų machinacija (Machenschaft), filosofo pristatoma kaip Dasein kūrybines galias nuostatyne (Gestell) slopinanti terpė. Straipsnyje atskleidžiama dvejopa problematika. Pirma, parodomi įrankio ir technikos ontologiniai skirtumai. Antra, atskleidžiamas nuostatyno ontologijos ambivalentiškumas. Nuostatynas M. Heideggeriui nėra tik techniškai orientuoto pasaulio užvaldymo mechanizmas, (...) bet ir „gelbstintis“ pradas. (shrink)

Straipsnyje tyrinėjamos dvi akrasijos sampratos ir jų santykis su atsakomybės priskyrimu Douglaso Husako baudžiamosios atsakomybės teorijoje. Nuo Platono Protagoro laikų akrasijos problema filosofijoje glaudžiai siejama su moralinio žinojimo klausimu. Pasitelkiant Antikos bei krikščioniškajai etikai itin reikšmingus tekstus, taip pat šiuolaikinius akratiško elgesio tyrinėjimus, straipsnyje išryškinama kita – vidiniu konfliktu paremta akrasijos samprata. Husako teorijoje taikoma akrasijos samprata akcentuoja moralinį žinojimą-nežinojimą. Tačiau jos prielaidų šaltinis yra ne Antika, o šiuolaikiniai moralinės atsakomybės priskyrimo skeptikai, nors paties Husako teorija nėra skeptinė. Darbe (...) išryškinami esminiai Husako teorijos trūkumai. Šie trūkumai atsiremia į Husako akratiško veikėjo sampratą ir kaip tokiam veikėjui priskiriama atsakomybė. Jų nagrinėjimas leidžia parodyti vidiniu konfliktu grįstos akrasijos sampratos pranašumus konstruojant neskeptinę baudžiamosios atsakomybės teoriją. (shrink)

Šiame straipsnyje, remiantis 2019–2022 metais atliktu empiriniu tyrimu Kazachstane, analizuojamas vienas negatyvios formalios socialinės kontrolės instrumentų – nepa­geidautiną individų ir socialinių grupių elgesį viešosiose erdvėse draudžiantys ženklai. Tyrime taikyta etnografijos ir vizualios sociologijos metodologinės prieigos: stebėji­ mas nedalyvaujant ir viešųjų erdvių bei jose esančių draudžiamųjų ženklų fiksavimas pasitelkiant fotografavimą. Straipsnyje pristatomi ir analizuojami vizualūs duome­nys – fotografijos. Ši analizė papildoma stebėjimo nedalyvaujant įžvalgomis. Teigiama, kad kasdienį gyvenimą viešosiose erdvėse reglamentuojančių mikrolygmens formalių taisyklių gausa rodo patriarchalinį nepasitikėjimu grįstą valdžios ir žmonių (...) santykį, o griežtas viešosios erdvės estetikos kanonas gali būti interpretuojamas kaip sovietmečio tradicijų tąsa bei režimo legitimumo įtvirtinimo priemonė. (shrink)

Šio straipsnio tikslas – aptarti geriausios santvarkos problemą Aristotelio politinėje teorijoje, atsižvelgiant į Nikomacho etikoje pateiktą žmogiško klestėjimo sampratą. Joje Aristotelis teigia, kad monarchija yra geriausia santvarka (1160a35–36). Šis teiginys pakartojamas ir Politikoje (1288a15–18). Straipsnyje aiškinama, kodėl šie Aristotelio teiginiai prieštarauja Politikoje aptartoms teleologinėms polio, piliečio ir gero piliečio vs. gero žmogaus dorybių sampratoms. Atsižvelgiant į Aristotelio filosofinį valstybės apibrėžimą, jog ji yra „lygių asmenų susivienijimas dėl geriausio įmanomo gyvenimo“, ir teiginį, kad „geriausia yra laimė, o tai susideda iš tobulumo, (...) tobulo jos aktualizavimo ir panaudojimo“, be to, jo argumentus apie gero žmogaus ir gero piliečio santykį, straipsnyje teigiama, kad geriausia politinė santvarka yra politėja, o ne monarchija. Tačiau tokios interpretacijos nepakanka, jei norime išgelbėti Aristotelį nuo jo nenuoseklumo ir filosofiškai abejotinų teiginių apie „prigimtinę nelygybę“. Siūloma radikalesnė Aristotelio interpretacija, atmetanti šio filosofo ontologinę skirtį tarp oikos ir polio. Teigiama, kad Aristotelio socialinių santykių šeimoje-ūkyje (oikos) vertikalumas yra filosofiškai nepagrįstas ir prieštarauja revoliuciniams šio filosofo normatyvinės teleologijos aspektams ir jos radikalioms implikacijoms. (shrink)

Viena iš probleminių darbo rinkos grupių yra neįgalūs žmonės. Darbingo amžiaus neįgaliųjų socialinei integracijai ir mobilumui darbo rinkoje ypač yra svarbus aktyvumo didėjimas, kurį galima vertinti remiantis vykstančiais pokyčiais. Analizuojant neįgaliųjų padėties darbo rinkoje kaitą reikšmingi statistikos duomenys. Trūksta aktualios informacijos apie tiriamą grupę, o vertinant padėtį darbo rinkoje paprastai apsiribojama tik Lietuvos darbo biržos duomenimis. Šiame straipsnyje vertinama neįgaliųjų padėtis darbo rinkoje ir integracijos į Lietuvos darbo rinką galimybės, analizuojamos neįgaliųjų užimtumo politikos priemonės. Analizė pagrįsta moksline literatūra, statistikos (...) duomenimis, atliktų specialių tyrimų rezultatais. (shrink)

„Posocializmas“, „pokomunizmas“, „transformacija“ ir kiti semantiškai susiję žodžiai turi laikinumo atspalvį. Akademikai ir politikos formuotojai suvokė, kad šis laikotarpis bus sunkus eiliniams gyventojams. Svarstoma, kad Lietuvoje transformacijos laikotar­pis baigėsi – pavyzdžiui, 2004 m., šaliai įstojus į ES ir NATO. Tačiau nežinome, kada šis laikotarpis pasibaigė žiūrint iš Lietuvos gyventojų perspektyvos (jeigu apskritai pa­sibaigė). Todėl šiame straipsnyje siekiama atsakyti į klausimą, kokie su transformacija susiję periodai arba lūžiai išryškėja (jeigu išryškėja) socialinėje atmintyje. Straipsnyje laikomasi periodo definicijos, pagal kurią jis turi (...) ribas laike ir pavadinimą, suvokiamas kaip homogeniškas. Kokybiniai interviu, 2021 m. vasarą surinkti Panevėžyje, Jonavo­je ir kaimuose aplink šiuos miestus, analizuojami taikant refleksyviąją teminę analizę (RTA). Daroma išvada, kad transformacija yra glaudžiai įsipynusi į dabartinį Nepri­klausomybės laikotarpį. Viena vertus, kai kurie tyrimo dalyviai pasakojo apie „per­ versmo“, „suirutės“ laiką, kartais jį lygino su pokariu. Kita vertus, atmintyje kur kas ryškesnis bendras atkurtos Nepriklausomybės laikotarpis: jis suvokiamas kaip daug­maž homogeniškas laipsniškos kaitos laikas, kurį įmanu palyginti su stambiu periodu prieš esminį lūžį – sovietmečiu. (shrink)

The present paper deals with an investigation of the conception and development of the idea (principle) of proportionality, the variety of concepts and the procedure for the verification of the principle of proportionality. The genesis of the conception of coercive measures is studied by reviewing the process of the formation of the current principle of proportionality manifested in the historical sources of the law of Prussia, Germany, and the evolution of the principles consolidated in them. The principle of proportionality consolidated (...) in the case-law of the European Court of Justice and of the European Court of Human Rights is analyzed as well. (shrink)

Interest is one of the main sociological and legal categories, which help to discover relation between objective external tendencies and activities of a man. A witness who has procedural rights and obligations is allowed to protect these rights and obligations respectively and thus a witness begins to have an interest in criminal procedure. Two types of interests of witness could be accordingly distinguished, i.e. personal interest and legal interest. The analysis of witness’s interest in criminal cases allows to affirm that (...) the procedural interests of a witness in criminal procedure may be divided into those related to the outcome of the case and those related to a person’s legal position in a definite criminal suit. (shrink)

Whilst the Charter of Fundamental Rights of the European Union, which became part of binding primary EU law on 1 December 2009, constitutes an important codification and clarification of fundamental rights as they exist in the European Union, the field of application of the Charter is limited in a significant way: the Charter only applies when EU law is at stake. When national courts and authorities in the EU Member States are confronted with problems of purely national law, they are (...) not obliged to apply the Charter but should instead rely on the national constitutional Bill of Rights as well as the international human rights instruments which are binding on the Member State in question. The borderline between EU law and national law is not always easy to establish in a concrete case. This article discusses theoretical and practical problems arising out of the application and interpretation of Article 51(1) of the Charter, according to which the Charter is addressed to the Member States ‘only when they are implementing Union law’. It is suggested to adopt a pragmatic case-by-case approach, asking oneself if there is another norm of Union law than a Charter provision which is directly relevant to a case in concreto. If the answer is yes, also the Charter should be applied, supposing that there is a Charter provision which could influence the outcome of the case. If the answer is in the negative, national courts and authorities are only obliged to apply national law, including the constitutional Bill of Rights and the international human rights obligations of the Member State concerned. (shrink)

This article discusses the problematic aspects relating to the employee privacy in his workplace and its limits reacting to employer‘s interests. It contains analysis of National, European and transatlantic legislation of privacy in the workplace and concentrates on the electronic privacy (e-mails, communications, etc.). The article is based on legal acts and judgements of the Supreme court of Lithuania, European Court of Human Rights and other countries courts judgements in order to provide the legislative execution practice as well as reveal (...) the problems in this field of labour law. (shrink)

Lietuvos, kaip ir kitų Europos valstybių, teisės aktai numato bendrovės visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimų teisėtumo užtikrinimo priemonę – tokių sprendimų pripažinimo negaliojančiais institutą. Civiliniame kodekse išvardijami teisiniai šio instituto taikymo pagrindai. Kita vertus, visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimų pripažinimo negaliojančiais pagrindų sistemos skirtingose valstybėse skiriasi. Šiame straipsnyje siekiama pateikti bendrą įstatymo numatytų bendrovės visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimų pripažinimo negaliojančiais pagrindų Lietuvos teisėje apžvalgą, minėtų pagrindų sistemą lyginant su užsienio valstybių teisiniu reglamentavimu.

Straipsnyje apžvelgiamos Lietuvoje nuo 1992 m. veikiančio nepriklausomo lotyniškojo tipo notariato nūdienos aktualijos, patirtis, iššūkiai bei perspektyvos Lietuvos teisės kontekste, taip pat atsižvelgiant į tarptautines notariato veiklos teisinio reglamentavimo tendencijas. Straipsnyje aptariamas daug diskusijų sukėlęs ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismą pasiekęs pilietybės reikalavimas asmenims, norintiems tapti notarais, notarų atliekamų funkcijų įvairovė bei jų spektro pokyčiai skirtingose valstybėse ir laiko požiūriu, e. notaro koncepcija, notarinių paslaugų tarptautiškumo didėjimas bei naujausios Europos Sąjungos notarų veiklos teisinio reglamentavimo iniciatyvos, notariškai patvirtintų autentiškų dokumentų (...) galiojimas. (shrink)

Straipsnyje analizuojamos nihilizmo įveikos (Verwindung) perspektyvos aptariant Heideggerio santykį su Rytų Azijos mąstymo tradicijomis (pirmiausia čan / zen ir daoizmu). Filosofo apibrėžtos moderniosios technikos esmės po-statos (Gestell, arba Ge-stell) įsivyravimą galime laikyti ir nihilizmo išsipildymo bei Vakarų mąstymo tradicijos pabaigos diagnoze. Atskleidžiant Vakarų metafizinės tradicijos pabaigos ir jos įveikos problematiką siekiama suprasti kitokio mąstymo atsiradimo galimybes žvelgiant į pometafizinio mąstymo horizontą. Heideggerio dialogas su Rytų mąstymo šaltiniais yra nihilizmo įveikos (Verwindung) perspektyvų ieškojimas, kas yra neatsiejama nuo savęs, kito ir abipusio (...) supratimo gilinimo. (shrink)

[straipsnis lietuvių kalba] Straipsnyje aptariama Alberto Camus kūrybos bruožai ir jo esė „Sizifo mitas“. Teigiama, kad pagrindinė šio kūrinio tema yra absurdas ir su juo susijusios sąvokos: maištas, laisvė, aistra ir panašiai. Absurdas yra pasaulio dėsnis, o kartu proto maištingas pasipiktinimas, nes proto įstatymas yra išmintingas motyvavimas, - absurdas ir išmintis negali būti kartu. Absurdas yra santykis tarp pasaulio ir žmogaus. Absurdą reikia suprasti, įsisąmoninti ir paniekinti. Žmogus, išsirinkdamas gyvenimą per laisvę ir maištą, neigia absurdą, nors jo nesunaikina. Patyręs (...) absurdą ir pasirinkęs gyvenimą, o ne savižudybę, žmogus iš naujo įvertina kiekvieną būties akimirką. Daroma išvada, kad pradėjęs nuo svarstymų apie mirtį ir savižudybę, A. Camus savo samprotavimus baigia gyvenimo teigimu, džiaugsmo troškimu stoiškos ir sąmoningos būties akimirkos sąlygomis. (shrink)

Right to life is an essential natural right protected and defended by law. The aim of this publication is to discuss the main issues regarding human right to life and its protection in the Roman law. Article deals with the problems of beginning and end of the human life and legal capacity in Rome, elements of legal protection of slaves and family members subject to pater familias life as well as the principle crimes attempting to human life. First of all, (...) the right to life as well as the right to liberty were held to be the institutes of natural law (ius naturale) meanwhile institutes that provided possibility to withdraw those rights (e. g. patria potestas that in the most ancient époque included right to decide on subject person’s right to life) are derived from the branches of positive law—civil (ius civile) and law of nations (ius gentium). Such attitude of the Roman jurisprudence had a solid impact on recognizing right of life to be an inherent law of every person, deriving immediately from the human nature and not conferred by the society and the state. (shrink)

The article analyzes one of the fundamental rights – the right to maintenance, which proper implementation ensures normal development of the child. This right matches with the duty of parents to maintain their minor children. Paragraph 6 of Article 38 of the Constitution of the Republic of Lithuania states that parents have a duty to educate their children to be honest people and loyal citizens, supporting them until adulthood. The obligation to maintain children is established in the first 3.192 Article (...) paragraph of the Civil Code of the Republic of Lithuania, and the responsibility for avoiding to maintain a child is provided in Article 164 of the Criminal Code. The article discusses the fact that the analysis of criminal law rate is not precise enough. Article 164 of the Criminal Code does not match with the child maintenance methods specified in the CC Article 3.196 paragraph 1. Since criminal liability is only for judgment in default in civil cases, a person shall only be liable for breaking the right to maintain a child, provided in the CC 3.196 paragraph 1. This article deeply analyzes the problematic qualification aspects of the avoidance to maintain a child. Some alternative ways of child maintenance are mentioned, as can be chosen from other law instruments (bailiffs, Guarantee child support fund) and it leads to the ultima ratio principle. On the other hand, it is not required to seek alternative remedies for affected interests, and it is possible to initiate a pre-trial investigation. Therefore, this article seeks to identify specific civil and criminal law rules delimitation. Avoidance of child maintenance is an ongoing crime. The main problem in legal practice is to determine an end of this ongoing criminal conduct. The practice of the Supreme Court of Lithuania is not unanimous. In some cases, the end of this ongoing conduct is considered to be a moment when the past judgment has entered into force, in other cases – the moment of indictment. These positions are criticized by many authors and it is suggested to follow the Supreme Court’s practice, according to which the moment when a judgment of conviction for the criminal act is passed should be considered as an end of an ongoing criminal conduct. (shrink)