Transcranial direct current stimulation (tDCS) has been recognized as a promising tool for investigating the causal relationship between specific brain areas of interest and behavior. However, the reproducibility of previous tDCS studies is often questioned because of failures in replication. This study focused on the effects of tDCS on one cognitive domain: beauty perception. To date, the modulation of beauty perception by tDCS has been shown in two studies:Cattaneo et al. (2014)andNakamura and Kawabata (2015). Here, we aimed at replicating their (...) studies and investigating the effects of tDCS on beauty perception using the following parameters: (1) cathodal stimulation over the medial prefrontal cortex (mPFC) (Nakamura and Kawabata, 2015); (2) anodal stimulation over the left dorsolateral prefrontal cortex (lDLPFC) (Cattaneo et al., 2014). We also performed a more focal stimulation targeting the orbitofrontal cortex (OFC) to determine the optimal stimulation site for modulating beauty perception (3). Participants rated the subjectively-perceived beauty of the images before and after the tDCS administration. We divided images into four clusters according to the obtained scores in our preliminary study and examined changes in beauty ratings in each image cluster separately to exclude factors, such as stimuli attributions that may reduce tDCS effects. The results showed no strong effects of tDCS with the same parameters as in previous studies on beauty rating scores in any image cluster. Likewise, anodal stimulation over the OFC did not result in a change in rating scores. In contrast to previous studies, the current study did not corroborate the effects of tDCS on beauty perception. Our findings provide evidence regarding the recent reproducibility issue of tDCS effects and suggest the possible inflation of its effects on cognitive domains. (shrink)

The article focuses on the new institute of the Lithuanian law of constitutional justice procedure – the dissenting opinion of a Constitutional Court justice as it is consolidated in the Law on the Constitutional Court. It is argued that the current statutory regulation is defective in essence because it creates preconditions for diminishing the quality of both the final act of the Constitutional Court (especially when the dissenting opinion is to be filed by the judge rapporteur) and the dissenting opinion (...) under preparation. The narrative is half-normative and half-behavioural: the institute is analysed in the context of established procedural practice of the Constitutional Court as an extremely collegial institution (also due to the statutory regulation), as well as in the context of the current condition of the public discourse in Lithuania. Namely, statutory regulation allows filing a dissenting opinion (which is not distinguished from the concurring opinion) within three working days after the public announcement of the decision (ruling, conclusion) of the Constitutional Court. Consequently, it is hardly possible to argue that the justice who filed the opinion did not do this in view of the immediate reaction to the decision by the media, the society, or the establishment, and even that he or she did not do this because such reaction took place. Also, the three-day period mentioned above puts any justice ready to file a dissenting (or concurring) opinion into the position where he or she simultaneously needs to participate in the collegial activity of the Court in deciding cases, as well as to write the dissenting (concurring) opinion. In the article, the legislative proposal is presented that the Law on the Constitutional Court should be amended so as to allow for a relatively long time span between the adoption of the decision (ruling, conclusion) and its announcement to the public at large. However, it is not suggested that the general mode of collectivism as dictated by the Law and as implemented in the established practice of the Constitutional Court shall be abandoned. By this article, the author continues his research on the matter as commenced in his two earlier articles (of 2011 and 2012). (shrink)

Resumen En este artículo se examina el Darwinismo Neural en su explicación de la evolución de la conciencia humana, contrastando su metodología con la utilizada por Richard Lewontin, Richard Levins y Steven Rose, quienes han hecho importantes aportaciones en el estudio de los sistemas vivos desde un punto de vista dialéctico. Concluimos que la explicación interaccionista de la evolución de la conciencia planteada en el DN, supera muchas de las deficiencias del determinismo biológico; sin embargo, al compartir algunos lineamientos con (...) el cartesianismo, mantiene un carácter a-histórico insuficiente para la explicación de la conciencia humana. Finalmente, proponemos la adopción de una teoría explicativa de la conciencia humana que considere las relaciones existentes en ella, no sólo como interacciones sino también como interpenetraciones ontogénicas y filogenéticas.This article examines Neural Darwinism proposed as an explanation of evolution of human consciousness. His methodology is contrasted with that used by Richard Lewontin, Richard Levins, and Steven Rose, who made important contributions to the study of living systems from a dialectical point of view. We conclude that the interactionist explanation of the evolution of conscience put forward in ND overcomes many of the deficiencies proper to biological determinism. However, as ND also shares many of the foundations of the Cartesian approach, it maintains a non-historical character, insufficient for the account of human consciousness. We suggest the adoption of an alternative theory, able to fully explain human conscience which must consider the whole of existing relations in it, and, instead of merely considering them as interactions, they have to be observed as dialectical interpenetrations. (shrink)

El artículo presenta un examen de la relación entre la teología cristiana católica en México en el siglo XVII, específicamente en las ideas de autores pertenecientes a la Compañía de Jesús, y el estilo barroco de las obras que se crearon en dicho periodo, sobre todo en pintura, poesía y arquitectura. Se estudian especialmente las ideas expresadas por Tomás de Alfaro, S.J. (ca. 1667) y Luis de Villanueva, S.J. (1605-1659).

Este trabajo estudia el pensamiento teológico y filosófico de Francisco Suárez sobre la libertad. El problema de la Concordia entre gracia y libertad, suprime el concepto de naturaleza como quicio del pensamiento filosófico cristiano. La libertad se sitúa como causa metafísica formal en Suárez, no como fundamento a la manera moderna de un Yo afincado en sus solas fuerzas, sino como principio heurístico y creador de un ser lleno de posibilidades cuya afirmación: “soy libre”, sintetiza la filosofía suareciana, y hace (...) inteligibles las realidades dadas por la experiencia concreta para obtener una comprensión superior.Palabras llave: Francisco Suárez; teología neoescolástica; filosofía neoescolástica.This work studies Francisco Suárez’s theological and philosophical thought about freedom. The problem of agreement between grace and freedom suppresses the concept of nature as physis and its ethiology, as a referential shelf for Christian philosophical thought. In Suárez, freedom is placed as a formal metaphysical cause, not as a foundation in the modern manner of an “I” based on its sole forces, but as heuristic principle that creates a being full of possibilities, whose statement: “I am free”, synthesizes Suárez’s philosophy and makes intelligible the realities given by concrete experience in order to obtain a superior understanding.Palabras llave: Francisco Suárez; theology; liberty. (shrink)

Este trabajo inicia su meditación teniendo como punto de partida la enseñanza de la Biblia sobre la naturaleza misma del hombre, su influjo sobre el enigma de la libertad y de la cual el pensamiento de Kierkegaard se hace eco: sólo un Dios omnipotente puede crear un ser libre. Prosigue el estudio con las reflexiones meta- físicas de san Agustín, san Anselmo, santo Tomás y Duns Scoto, interrogándose cuál son las raíces de esa libertad y cómo se relacionan con la (...) voluntad y la inteligencia, que permiten dirigirse y elegir: la libre elección del bien y del mal (libertas minor) y la libertad dentro del bien (libertas maior). (shrink)

Carrie Tarr _Diane Kurys_ Manchester and New York: Manchester University Press/St Martin's Press, 1999 ISBN: 0719050952 162 pp.

Šiame straipsnyje pateikiu naują prieštaravimą Chalmerso kertiniam argumentui prieš „B tipo“ fizikalistų privilegijuotą strategiją pagrindžiant aiškinimo spragą („fenomenalių sąvokų strategija“). Aš konkrečiai teigiu, kad antrasis kertinio argumento dėmuo neteisingai interpretuoja, kodėl zombiai negali patekti į mūsų episteminę situaciją sąmonės atžvilgiu. Zombiams negali būti būdingos tokios mentalinės būklės, kurias turime mes. Jeigu visi mūsų psichologiniai atributai yra būtina mūsų episteminės situacijos sąlyga, tai zombiai negali pasitarnauti kaip antrasis dilemos dėmuo. Kalbėdamas apie kontekstą, aš visų pirma trumpai aptariu susijusį argumentą, nukreiptą prieš (...) fizikalizmą, kurį taip pat naudojo D. Chalmersas – „suvokiamumo argumentą“. Aš akcentuoju kai kuriuos svarbiausius iššūkius šiam argumentui, kartu pateikdamas ir papildomų kritikos elementų. Galiausiai, glaustai panagrinėjęs panprotopsichizmą, aš svarstau, kas mūsų lauktų, jei priimtume Chalmerso argumentus. Prieinu išvadą, kad fenomenaliųjų konceptų strategija yra patikimas paaiškinimas, kodėl zombių suvokiamumas veikiausiai nereiškia jų metafizinės galimybės. (shrink)

Henri Bergsono gyvybės kilmės hipotezė vengia pateikti šios problemos sprendimą, visgi filosofas pateikia keletą pasiūlymų. Nuodugnus jo tekstų skaitymas netiesiogiai atskleidžia prielaidą, kad gyvybė žemėje atsirado vykstant natūraliems procesams. Šiame straipsnyje nagrinėjama élan (polėkio) sąvoka bei akcentuojama šios filosofinės sąvokos evoliucija Bergsono mintyje. Élan argumentuotai atskiriamas nuo jo nuolatinio palydovo vital (gyvybiškasis), kadangi siekiama pabrėžti jo nedvasinį aspektą, kuris taikomas tam, ką Bergsonas apibūdino kaip „fiziologinę gyvybę“. Noriu pabrėžti, kad élan turi savo istoriją ir kad neabejotinai buvo akimirka, kuomet élan (...) prasidėjo. Galiausiai argumentacija perkeliama nuo élan istorijos ir kilmės prie gyvybės istorijos ir kilmės. (shrink)

Straipsnyjc svarstornas Algio Micklino atsakas huscrliSkosios fcnorncnologijos kritikarns. Autorius iSrySkina tris svarbiausius IJusscrlio kritikq argurnen- tus: 1 .IHusscrlio fcnorncnologija yra toli graiu nc "rnohlas bc jokiq ikankstiniy prielaidq", ji suponuo- ja dckartiSkqj teiginj, jog bliti rciSkia "hliti paiintu". 2.1-Tusserlio tciginj apic fcnorncnologines duotics apo- diktiSkurnq susilpnina jo patics patcikiarni tokios duo- tics apra5yrnai. IS ju, prieSingai Husserlio ketinirnarns. i6aiSkcja fenorncnologincs rcflcksijos ncpajcgurnas "susidoroti" tiek su retencine 1;iikines patirties di- rncnsija, tiek su radikalia Kito patirtics kitokybe. 3.Husscrlio rnctodui ir rnqstyrnui apskritai (...) budingas eurocentrizrnas ir episterninis irnpcrializrnas - visus kultlirinius ir istorinills skirturnus jis susurnuojn savo fenornenologijoje, kuriy traktuoja kaip slaptq graiko- curopictiSko.jo irnogaus llikcsi.iij iksipildyrnn. Algiui Micktinui svarbiausias klausirnns yra Sis: Koclkl reiketq intcrpretuoti Husserli blitent iitaip? Micktinas, Husscrlio rnokiniy Eugcno Finko ir Lud- wigo Landgrebe's rnokinys, gcrai suvokc, jog ypa- tingas Husscrlio raSyrno stilius nesyk yra veikiau su- trrlkdes nei pacle,jysvisu radikalurnu atsiskleisti svar- biausiorns Mol\qto.jo @valgorns ir atradirnarns. Tatiau jam Sis triikurnas visuornct atrodes ncrciksrningas ly- ginant su rniliiniiku potcncialu, kuris Siuosc atradi- rnuose gltidi. laukdarnas tolcsnio iiplctojirno. Hus- scrlio filosofija Micktinui yra tarsi jminirno laukiantis rnjsliy rinkinps, ir Si jrninirnq jis laiko prasrningesniu uidaviniu ui pastangas padcrnonstruoti huserliSkos fenornenologijos nenuoscklurnus ir silpnqsiasvietas. Savo darbuose Micktinas parodo. jog, ncpaisant kri- tikq iipuoliu, Husscrlio fcnorncnologinio rnctodo vi- suotinurnas ir fundamentalurnas iilicka ncpancigti. Raktiniai iodiiai: fi.nornenologija, refleksijn, skirtis, jk~~orner~ns, ~~~~enntnn.spn.snrrli.s, pntirtis. (shrink)

Straipsnyje nagrinėjama dvejopa machinacijos (Machenschaft) samprata Martino Heideg-gerio technikos filosofijoje. Pirmoji susijusi su Vakarų metafizikos destrukcija (Destruktion) ir jos kulmi-nacija reflektuojama moderniosios technikos plotmėje. Pirmiausiai machinaciją Heideggeris pristato kaip pačios Būties atsivėrimo būdą „pirmoje pradžioje“ (ersten Anfang). Machinacija lemia μετά judesio pamatą, nurodantį į nuolatinę transcendencijos aspiraciją bei „techninį“ esinių atvėrimo pobūdį, nors savo „pajėgumų“ prasme machinacija graikų metafizikoje dar glūdi implicitiškai. Eksplicitiškai machi-nacija pasirodo tik moderniojoje technikoje. Kiek kitokią machinacijos sampratą galime aptikti Heideg-gerio „Juoduosiuose sąsiuviniuose“ (Schwarze Hefte), rašytuose 1931–1938 (...) m. Juose pačią modernybės epochą filosofas pristato kaip machinaciją. Taigi straipsnyje siekiama išryškinti šių dviejų Heideggerio sampratų jungtį, kuri yra machinacijos galios (Macht) augimo tikrovės atžvilgiu nuoroda. (shrink)

Hannah Arendt plačiai žinoma kaip filosofė, kuri mėgino reabilituoti senovės graikų politikos sampratą. Remiantis Žmogaus būklės skaitymu, Arendt paprastai laikoma „graikofile“, jai prikišama „Atėnų nostalgija“. Sunku paneigti Arendt simpatijas graikams – ji iš tiesų atsigręžė į atėniečių politikos supratimą, bandydama jame iškristalizuoti kertinius autentiškos politikos elementus. Vis dėlto ši interpretacija yra pernelyg vienpusiška. Didžiausius nuopelnus politikos suvokimo srityje Arendt priskiria ne graikams, o romėnams. Pastarieji žymiai geriau sprendė politikos stabilumo, tęstinumo ir tvarumo problemą. Visą dėmesį sutelkiant į veiksmą, spontaniškumą ir (...) nepaprastus žygdarbius, kyla grėsmė destabilizuoti ir „išcentruoti“ politinės bend­rijos gyvenimą. Romėnai, įvesdami tokias sąvokas kaip tradicija, autoritetas, steigties (įkūrimo) šventumas, teisė (lex), taip pat pabrėždami politinę atleidimo ir pažado reikšmę, atveria graikams svetimą politinės sedimentacijos plotmę. Ši plotmė suteikia būtinus saugiklius, be kurių tvari politinė egzistencija yra neįmanoma. (shrink)

Straipsnyje analizuojamos 2 fenomenologinės prieigos prie gyvūnų gyvenimo antropocentrizmo kritikos kontekste. Pirmoje dalyje apžvelgiamas antropocentrizmo klausimas. Pradedant posthumanistine antropocentrizmo kaip žmogiškojo išskirtinumo ideologijos kritika siūloma fenomenologiniu požiūriu reflektuoti žmogaus antropocentriškumą kaip patirties sąlygą. Antroje dalyje apžvelgiama San Martíno ir Pintos prieiga, kuri, remdamasi Husserlio transcendentalinio ego analize Ideen II, atskleidžia žmonių ir gyvūnų tapatumą egotiškumo, kūniškumo ir prasmės konstitucijos aspektais. Jų pozicija labai svarbi antropocentrizmo kritikoje, tačiau laikoma nepakankama žmonių ir gyvūnų santykių įvairovei reflektuoti. Trečioje dalyje analizuojama Depraz pateikta keturių (...) pakopų empatijos struktūra ir siekiama nustatyti, kokios yra ribinių subjektų – gyvūnų – prieinamumo sąlygos ir ribos. Išskiriamas kūniškumas kaip bendriausias sluoksnis, analizuojama gyvūnų sąmonių prieinamumo, jų patirties supratimo galimybės ir ribos. Galiausiai daroma išvada, kad šios dvi pozicijos gali prisidėti suprantant žmonių ir gyvūnų bendrumo ir skirtumo ribas bei tai, kiek gali būti apribotas antropocentrizmas. (shrink)

Socialinė politika vaidina svarbų vaidmenį formuojant žmonių gyvenimus. Siekiame išsiaiškinti, kaip posovietinė pertvarka socialinės politikos srityje keičia šiuolaikinėje Lietuvoje gyvenančių žmonių gyvenimo eigą. Siekiant šio tikslo, straipsnyje naudojama L. Leiseringo ir R. Walkerio (1998) pasiūlyta „gyvenimo eigos politikos“ analizės schema. Analizė rodo, kad Lietuva iš savo autoritarinės praeities paveldėjo stiprius gyvenimo eigos struktūravimo, integracijos ir normų formavimo mechanizmus. Vis dėlto šie mechanizmai silpsta arba yra adaptuojami prie šiuolaikinio socialinio, ekonominio ir politinio konteksto. Dėl to šiuolaikinę Lietuvą galima priskirti pofordistiniam gyvenimo (...) eigos režimui, kuris pasižymi gyvenimo eigos destandartizacija, depolitizacija ir didesniu socialinės politikos institucijų lankstumu. Perėjimas prie šio gyvenimo eigos režimo mūsų šalyje įvyko vėliau, palyginti su kitomis Vakarų Europos šalimis. Dabartinį gyvenimo eigos politikos režimą Lietuvoje taip pat galima apibūdinti kaip silpnai integruotą „segmentuoto saugumo“ modelį, kuriam būdingas atotrūkis tarp tų, kurie dalyvauja socialinio draudimo sistemoje, ir tų, kurie yra už jos ribų. (shrink)

Kokie veiksmai yra kognityviškai raiškiausi, labiausiai prototipiški moralės transgresijų pavyzdžiai? Deja, šiuo metu yra labai nedaug tyrimų, siekiančių sistemiškai nagrinėti šį klausimą. Šiuo straipsniu siekiame prisidėti prie šio klausimo sprendimo pristatydami preliminarius tyrimo duomenis apie tai, kurie veiksmai tyrimo dalyviams lietuviams buvo raiškiausi. Pirmajame tyrime pritaikius kognityvinės antropologijos metodus buvo nustatyti tyrimo dalyviams iš Lietuvos raiškiausi moralinių transgresijų atvejai. Antrajame tyrime dalyvių buvo prašoma šiuos veiksmus suskirstyti į kategorijas, paimtas iš Haidto moralės pagrindų teorijos. Paėmus kartu, šie tyrimai suteikia preliminarių (...) duomenų, paremiančių idėją, kad labiausiai kognityviškai raiškioms moralės transgresijoms būdinga tai, kad jos susijusios su žala ir šiek tiek mažiau – su neteisingumu. Rezultatai aptariami skirtingų moralės sritį aprašančių teorijų kontekste. (shrink)

Socialinio darbo teoretikai sutinka, kad Pierre’o Bourdieu sociologijos įtaka sociali­ niam darbui plečiasi ir gilėja. Kita vertus, kai kalbama apie socialinio darbo profesiją, tie patys teoretikai ignoruoja P. Bourdieu nuostatą nuo profesijos tyrimų pereiti prie profesinio lauko analizės. P. Bourdieu profesijos fenomeną laikė biurokratinės pri­ gimties konceptualizacija, kuri įtvirtina mokslinio mąstymo logikai prieštaraujančias heteronomijos apraiškas. Straipsnyje siekiama įgyvendinti P. Bourdieu reikalavimą ir, pritaikius jį socialiniam darbui, nuo socialinio darbo profesijos analizės pereiti prie socialinio darbo profesinio lauko tyrimų. Straipsnyje ieškome atsakymo (...) į klausimą, kaip keičiasi su socialiniu darbu siejamų veiklos formų arba praktikų traktavimas, kai socialinio darbo profesijos analizę keičia socialinio darbo lauko tyrimas. Palyginę trijų skirtingų šalių – JAV, Japonijos ir Lietuvos – socialinio darbo profesinės veiklos lau­ kus, priėjome prie išvados, kad profesinio lauko, kitaip nei profesijos, požiūris sudaro prielaidas įtraukti į socialinio darbo lauką tas socialinio įgalinimo praktikas, kurios, socialinio darbo profesijos požiūriu, lieka anapus biurokratinio socialinio darbo reg­ lamento. (shrink)

Straipsnyje, remiantis tarptautinio jaunimo delinkvencijos ir viktimizacijos kiekybinio tyrimo ISRD, kuris Lietuvoje atliktas 2006 m., 2013 m. ir 2022 m., duomenimis, nagrinėjamas jaunuolių, gimusių po 1990-ųjų metų Lietuvoje, turtinio ir smurtinio pobūdžio delinkventinis elgesys. Keliant klausimą, kaip keitėsi šio pobūdžio delinkventinio elgesio dinamika, kiek ji atliepė registruotų nepilnamečių nusikalstamų veikų tendencijas bei kiek lytis išliko kaip delinkventinį elgesį diferencijuojantis veiksnys, straipsnyje lyginamos trijų amžiaus kohortų, jaunuolių, gimusių 1991–1993 m., 1998–2000 m. ir 2007–2009 m., apklausų duomenys. Tyrimo rezultatai atskleidė delinkventinio elgesio (...) tarp kohortų skirtumus, o naujausio tyrimo rezultatai leidžia teigti, kad 2007–2009 m. gimusiųjų amžiaus kohortoje delinkventinis elgesys būdingas tiek vaikinams, tiek merginoms, ir šie jaunuoliai labiau pasižymi turtinio, o ne smurtinio pobūdžio delinkventiniu elgesiu. (shrink)

Straipsnyje analitinës filosofijos poþiûriu analizuojamas Descartes’o sàmonës ir kûno skirtingumo árodymas, siekiant atskleisti jo panaðumus su ðiuolaikinëje sàmonës filosofijoje populiariu Davido Chalmerso pateiktu „zombio“ mintiniu eksperimentu ir juo grindþiamu dualizmo árodymu. Siekiama parodyti, kad ðiuolaikinis modaline semantikos analize grindþiamas árodymo variantas yra techniðkai sudë-tingesnis ir atsparesnis fizikalistinei kritikai, taèiau jis paremtas nutylëta ir nepagrásta episteminio sà-vokø skaidrumo prielaida, kuri iðskirstina kaip viena originalaus dekartiðko árodymo silpnybiø. Tai leidþia tvirtinti, kad Antoine’o Arnauld kritika, pateikta Descartes’o árodymui, lygiai taip pat sëkmingaitaikytina ir (...) Chalmerso antifizikalistiniams samprotavimams.Reikðminiai þodþiai: sàmonës filosofija, dualizmo árodymai, „zombio“ mintinis eksperimentas, fizikalizmas. (shrink)